Neturiu draugo
Atostogos. Jos visus nuteikia melancholiškai ir labai jau romantiškai – susikibusių porelių pilna Laisvės alėja, paplūdimiai, paežerės…
Viskas atgyja ne tik išorėje (pastebiu vis daugiau sijonuotų merginų, o ir vaikinai ne ką prasčiau “madas demonstruoja”), bet ir viduje… Aš tai jaučiu… Ypatingai ryškus tas pavydo bei ilgesio jausmas – juk aš neturiu poros, neturiu to artimo ir mylimo žmogaus – nėra kam į parankę įsikibti, nėra su kuo ir į pasimatymą skubėti, nėra prieš ką ir gražintis. Šiuo metu man vis dažniau liūdna ir graudu darosi žiūrint į laimingas ir taip meiliai besiglaustančias poreles…
Jau gana ilgą laiką ilgiuosi meilės savo širdyje. Jau, rodos, ir nesėdžiu sukryžiavusi rankas, ir nelaukiu, kol šaunus vaikinukas pasibels į mano buto duris. Vaikštau ir į kavines, ir į barus, lankausi vakarėliuose ir teatruose, kur stengiuosi užmegzti naujų pažinčių, bet… viskas veltui… Kaip ir keletą praėjusių metų, taip ir šių metų atostogas leidžiu vienui viena.
Žinoma, nesakau, jog per visus tuos metus nebuvo nė vieno vaikino, kuriam patikčiau. Tačiau dažniausiai tos pažintys būdavo tokios: susipažįstam, pasikalbam (labiausiai juk kreipiu dėmesį į žmogaus vidų, bendravimą su juo) ir tada pamatau, kad jis ne mano žmogus, ne tas, kurio vis ieškau. Būna ir kitaip: susipažįstam, pakalbam – man lyg ir patinka, susitinkam dar keletą kartų, rodos, lyg viskas ir puiku, bet vėliau jis, teisindamasis viena ar kita kvailoka priežastimi, vis bando išvengti tolesnio bendravimo. Tada suprantu: aš jam netikau. Taip ir sukasi tas užburtas ratas: susitinkam, man nepatinka, o jei patinka, tai aš jam netinku.
Neturėdama savo antrosios pusės aš visad jaučiu diskomfortą (jei taip galima būtų tą mano jauseną pavadinti). Visur, visose gyvenimo srityse jaučiu, kad man reikia “žmogaus”. Išėjusi į Laisvės alėją ar kokį parkelį negaliu nepagalvoti, kad aš vieniša. Vis daugiau ir daugiau galvoju apie savo vienatvę. Juk viskas aplinkui tai primena, bado į tą žaizdelę – visur pilna įsimylėjėlių… Net ir susitikusi su savo draugėmis jaučiuosi keistai. Juk jos visos jau turi savo mylimuosius. Jų jau ir pokalbiai sukasi vien apie savo draugystės džiaugsmus. Arba nuoskaudas. Sunkiai pavyksta tokį pokalbį palaikyti, kai apie tai ne ką tegaliu pasakyti. Taip ir tolstu nuo draugių.
Kad ir kaip būtų gaila, tolstu netgi nuo savo sesers, kuri dar neseniai buvo pati geriausia mano draugė, pats brangiausias man žmogus šioje žemėje. Dabar ji įsimylėjusi, man neturi nė minutės laiko. Stengiuosi kažkaip neprarasti to mūsų artumo, to ryšio, bet jaučiu, kad tolstame. Ir ne tik dėl to, jog gyvename skirtinguose namuose, bet kaip pagalvoju, gyvename skirtingus – kiekviena savo – gyvenimus. Vis sunkiau darosi susitikus iš širdies pasikalbėti, “ant peties išsiverkti” – mūsų džiaugsmai, problemos ir net interesai kartu su vertybėmis vis labiau ir labiau išsiskiria.
Kad ir kaip būtų liūdna ar gaila savęs, stengiuosi nepasiduoti. Va, ir šiandien (kaip ir daugelį kitų kartų) atsikėliau su mintimi – kokia graži diena, koks nuostabus gyvenimas! Į parduotuvę ėjau lėtai, neskubėdama – norėjau išgirsti kiekvieno mano kelyje sutikto paukštuko čiulbesį, norėjau pamatyti kiekvieną žydinčią gėlę. Visą kelią svajojau tik apie gerus ir malonius dalykus. Tikriausiai tai viena iš tų dienų, kai mano liūdesį nuplauna (o gal tik laikinai paslepia po savimi) optimizmo banga. Žinau, kad vėl ateis diena, kai ilgėsiuos to “savo žmogaus”, bet šiandien nebeleidžiu sau apie tai galvoti. Juk koks gražus yra rytas… Nors ir trumpam, nors ir laikinai, bet džiugus… Juk šįryt jau sulaukiau keleto šypsnių iš praeinančių vaikinų. O gal kartais jau sutikau tą “savo žmogų”?.. O gal sutiksiu ryt ar poryt?.. Tikiu, kad sutiksiu – tik taip sunku laukti tos akimirkos…
AUDRA
