Geriausia dovana – pats dovanojimas
Dovanojimas – stebėtinai daugialypė ir svarbi žmonių socialinės sąveikos dalis, padedanti apibrėžti tarpusavio santykius ir stiprinti ryšius su šeima ir draugais. Tie, kurie nusprendžia nepasiduoti vartotojiškoms nūdienos madoms ir nedovanoti nieko, iš tikrųjų labiausiai nuskriaudžia patys save, nes praranda galimybę patirti dovanojimo džiaugsmą ir sulaukti aplinkinių šilumos, dėmesio ir meilės.
Šventinio šurmulio, spūsčių ir įkyrių reklamų išvargintiems žmonėms išties gali kilti pagundų apskritai neprasidėti su dovanomis. Kaip teigia atsakingą vartojimą propaguojantis Naujosios amerikietiškos svajonės centras, 2005 m. atlikta sociologinė apklausa parodė, jog kas penktas JAV gyventojas mano, kad šventės per daug sumaterialėjo. Tačiau nors ir kaip protinga atrodytų per šventes apriboti išlaidas, psichologai perspėja, kad nesikeisti dovanomis su mums brangiais žmonėmis – anaiptol ne pats geriausias sprendimas. Tie, kas nenori per šventes priimti dovanų ar jomis keistis, anot jų, netenka svarbaus ryšio su šeima ir draugais.
„Toks sprendimas – jokia paslauga tarpusavio santykiams, – mano Elen Langer (Ellen J. Langer), Harvardo psichologijos profesorė. – Jei aš neleisiu tau įteikti man dovanos, tuomet neskatinsiu tavęs galvoti apie mane ir tai, kas man patinka. Aš neleisiu tau patirti džiaugsmo. Nesuteikdami žmonėms dovanos dovanoti, jūs darote jiems meškos paslaugą.“
Žmonija seniai suprato dovanojimo proceso socialinę svarbą. Kai kurios Šiaurės Amerikos čiabuvių gentys tūkstančius metų praktikuodavo potlačą – sudėtingas ritualinio šventimo ir dovanų dalijimo apeigas. Nors skirtingose gentyse dovanojimo tradicijos skyrėsi, konkrečios klano ar kaimo šeimos statusas priklausė ne nuo to, kas turi prikaupęs daugiausia turto, o nuo to, kas dosniausias dovanų. Kuo prašmatnesnis ir labiau į bankrotą varantis potlačas, tuo didesnis jį surengusios šeimos prestižas. Kita potlačo funkcija – sustiprinti grupių, kurių nariai dalyvaudavo potlače, tarpusavio ryšius.
Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad netgi evoliucijos jėgos palankesnės mokantiems dovanoti. Dosniausi vyrai turi didesnį pasisekimą tarp moterų, taigi, ir daugiau galimybių susilaukti palikuonių. Beje, mūsų artimiausių biologinių giminaičių šimpanzių stebėjimai rodo, kad šios mainais už dovanojamą maistą linkusios labiau „pasirašyti“ intymiems santykiams. Moterų gebėjimas tinkamai pamaloninti kitus – sočiai pavalgydinti ar numegzti kaip nulietą gulintį megztuką – padėdavo joms išlaikyti prie savęs šeimos maitintoją ir vaikus.
Dovanoti – savanaudiška?
Raimondas Alekna, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktorius, pabrėžia, kad psichologiškai dovanojimas yra labai įvairus. „Mes ne tik dovanojame, bet ir priimame dovanas. Skirtingi žmonės tuo metu skirtingai jaučiasi. Tas, kuris linkęs būti malonus su kitais, visada priima dovaną ir džiaugiasi, kad ir kokia ji būtų. Mėgstantysis dovanoti per daug nesuka galvos, kaip jo dovaną priims – jis įdeda labai daug širdies jos ieškodamas ir jam asmeniškai svarbus pats dovanojimas. O vadinamieji pasyviai agresyvūs asmenys yra kritiškai nusiteikę visko atžvilgiu, tad kad ir ką dovanotum, vis tiek gali susilaukti nuvertinimo. Taip žmogus elgiasi ne iš blogos valios – jam tiesiog sunku priimti dovaną, kartais pačiam ją lengviau įteikti“, – Kalėdų išvakarėse Lietuvos televizijos laidoje „Labas vakaras“ kalbėjo psichiatras psichoterapeutas.
Itin kritiškiems žmonėms, pasak p. Aleknos, praverstų išmokti dovanoti dovanas patiems sau ir dažniau ieškoti priežasčių save pamaloninti, pagirti. „Tada žmogus tampa mažiau kritiškas, pasidaro šiltesnis kitų atžvilgiu – tai geras būdas gauti to, ko jam iš tikrųjų trūksta: dėmesio, meilės, šilumos“, – aiškino specialistas.
Dovanojimas stiprina mūsų jausmus kitiems, o mums patiems suteikia pojūtį, kad esame naudingi ir rūpestingi – veikiausiai todėl teikti dovanas yra lengviau nei jas priimti, nes iš to patiriame daugiau pasitenkinimo. Antai dovanojimo psichologiją tyrinėjantys JAV Virdžinijos sandraugos universiteto (Virginia Commonwealth University) specialistai, nusprendę išsamiau panagrinėti dovanų teikimo savo gyvūnėliams augintiniams ypatumus, priėjo prie išvados, kad šis mūsų visuomenėje palyginti naujas reiškinys kyla iš šeimininkų noro suteikti gyvūnams laimės ir dovanomis pagerinti jų gyvenimo sąlygas bei palengvinti priežiūrą.
Kitais metais ketinami skelbti tyrimo, kuris gali atrodyti esąs tuštybių tuštybė, duomenys, kaip pažymi psichologai, iš tikrųjų atskleidžia savanaudišką dovanojimo pobūdį – juk gyvūnėliai atsakyti juos apdovanojusiam žmogui tuo pačiu negali.
„Dovanojant kitam žmogui, sudaromas tam tikras spaudimas atsimokėti tuo pačiu, bet kalbant apie gyvūnėlius to pasakyti negalima. Tai rodo, kad pats dovanojimas ir žinojimas, kad kuo nors pasirūpinai, teikia mums didžiulio pasitenkinimo“, – teigia tyrimo autoriai.
Emocinė vertė
Dovana, ko gero, yra pats tiesiausias kelias parodyti kitam žmogui savo dėmesį, sustiprinti tarpusavio ryšį ar netgi duoti užuominą, kaip toliau rutuliosis tarpusavio santykiai. Viena moteris pasakoja supratusi, kad jos santuokai atėjo galas, kai iš vyro gavo dovaną, įsuktą į apsitrynusį plastikinį prekybos centro maišelį. Iš tiesų tą patį vakarą sutuoktinis nusiprausė, švariai nusiskuto, nusikarpė nagučius, pasiėmė kelis drabužius ir… išėjo pas kitą.
„Dovanos vertė nusakoma ne pinigine, o emocine išraiška, – tvirtina ir p. Alekna. – Tais atvejais, kai dovanoti tenka laikantis vienokių ar kitokių etiketo normų, turime atsižvelgti į dovanos vertę. Tačiau kalbant apie artimus žmones kainų ribos jokiu būdu nėra apibrėžtos – svarbiausia parodyti dėmesį ir padaryti tai nuoširdžiai. Pagaliau, juk ta gaunama dovana jau nebeturi jokios piniginės reikšmės, svarbu, ar tai, ką gavai dovanų, išpildė tavo lūkesčius. Neretai brangios dovanos būna mažiau vertingos jas gaunančiajam negu tos, kurių piniginė vertė mažesnė, bet jos parinktos nuoširdžiai, įteiktos tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.“
O štai dr. Margaret Ruker (Margaret Rucker), Kalifornijos universiteto vartojimo psichologijos specialistė, dovanų piniginės ir emocinės vertės griežtai nelinkusi atsieti. Pasak jos, vyrai, dovanodami ir gaudami dovanas, paprastai daugiau atsižvelgia į jų kainą ir praktiškumą, o moterys dovanojimui ir gaunamoms dovanoms teikia daugiau emocinę svarbą. Pati dr. Rucker sako dažnai prisimenanti istoriją apie jaunuolį, kuris įlipo į medį, kad iš strazdo lizdo paimtų kiaušinį – tokį pat žydrą kaip ir mylimosios akys. „Moterys sako: „Vajė, kaip romantiška!“ O vyrai purkštauja: „Tai pats kvailiausias nutikimas, kokį tik yra tekę girdėti. Be to, ar kas pagalvojo apie vargšę patelę?“ – vaizdų skirtumų pavyzdį pateikia psichologė.
Panašu, kad skirtingas lyčių požiūris į dovanas susiformuoja dar vaikystėje. Čikagos Lojolos universiteto mokslininkai stebėjo 3 ir 4 metų vaikų elgesį darželyje. Visi mažyliai dalyvaudavo to paties vaiko gimtadienio pobūvyje. Mergaitės paprastai dovanas pirkdavo kartu su mamomis, padėdavo išrinkti dovanų maišelį ar popierių. Berniukai dažniausiai nė nenutuokdavo, ką atnešė šventės kaltininkui dovanų, dovaną būdavo nupirkusi mama, kol mažyliai, tarkime, miegojo pietų.
Amerikiečiai juokauja: „Parodyk savo dovanų gavėjų sąrašą, ir aš pasakysiu, kokie žmonės tau gyvenime svarbūs.“ Tačiau, pasak p. Aleknos, sureikšminti santykių su visais žmonėmis nederėtų – tiems, su kuriais bendraujama rečiau, pasveikinti pakaks ir atviruko. Svarbiausia, kad dovanų ieškojimas netaptų kančia ir nevirstų nemaloniu įsipareigojimu – šventė yra ne vien tik kitiems, bet ir mums patiems, todėl turi pateisinti ir mūsų lūkesčius.
