Meilė yra (pirma dalis)
Nepradėsiu čia pasakot, kad pasaulis sukasi dėl meilės, kad įsimylėjus Tavo gyvenimas nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis. Taip – tai gražūs žodžiai… Bet banalūs… Šito jausmo neišreikši jokiais epitetais ar palyginimais. Tai tik sumenkina viską. Man patiko panelės iš mano mokyklos vieną vasario 13-tąją išsakyta mintis: “Rytoj didžioji banalybių diena”. Geriau ir nepavadinsi… Vargšas šv. Valentinas, kuris net susapnuot negalėjo, kad jo vardu bus pavadinta tokia beprasmė, paviršutiniška šventė. Kai jis buvo gyvas, žmonės meilę suprato daug subtiliau… Taigi, pamirškime tą “širdučių klijavimo” ar “SMS eilėraštukų siuntinėjimo” meilę ir pažiūrėkim šiek tiek įžvalgiau. Štai ir paradoksas. Kai įsimyli, regis, lėktum pas tą žmogų ir išsipasakotum viską, kas kirba širdyje. Tačiau iš karto STOP – kažkokia jėga Tavyje verčia dvejoti, verčia sustoti ir laukti nežinia ko. Verčia užsisklęsti ir tylėti. O gal kiek kitaip – neleidžia prakalbėti, nors to ir norisi. Kodėl šitaip? Manyčiau, dėl vienintelės priežasties – kažkokios paslaptingos baimės “susimauti”, baimės padaryti kažką ne taip, kaip, neva, “turėtum padaryti”. Ir įvyksta visiškai priešingai. Nors prieš tai su tuo žmogumi bendravai labai nuoširdžiai, artimai, be kompleksų, dabar pradedi tiesiog nuo jo slėptis, grožėtis juo tik iš šalies, apie tai jam net neužsimenant. Pats save izoliuoji nuo to, prie kurio labiausiai norėtum būti. Argi tai nėra keista?..