Pamąstymai dualistine meilės ir egoizmo tema
Kas viešpatauja pasaulyje: meilė ar egoizmas? Klausimas nelengvas, susijęs su gyvenimo prasmės tema. Atsakyti į jį, tai tas pats, kas ieškoti atsakymo, yra Dievas, ar ne. Kam teikti pirmenybę: savo dvasiniam ar kūniškajam pradui? Ar ne apie tai kalba J. V. Gėtės „Faustas“? Ar ne tai buvo Mefistofelio ir Dievo ginčo „Prologe danguje“ objektas? Kiekvienas žmogus, tad ir moksleivis, vėliau ar anksčiau renkasi savo vertybių sistemą, gyvenimo poziciją. Tai jo asmeninė teisė. Samprotaujamasis rašinys, manyčiau, turėtų atspindėti jaunuolio pasaulėžiūrą, pasirinkimą. O ką daryti, kai moksleivis mano, jog pasaulį valdo ir vienas, ir kitas ir tam įrodyti turi svarių argumentų? Ką daryti su dualistinio tipo rašinių formuluotėmis, pavyzdžiui: „Gyventi sau ar dėl kitų?“, „Matyti širdimi ar akimis?“ Gal ir klystu, bet tokiai situacijai susiklosčius šiek tiek juokaudama primenu vaikams, jog net Dantė, vaizduodamas „Pragaro“ prieangį, apgyvendino jame tuos, kurie gyvenime nedarė nei bloga, nei gera, lyg bevalių, neturinčių savo pozicijos žmonių nenorėtų net pragaras, ne tik dangus. Manyčiau, kad galimybė samprotauti mokykloje galėtų padėti formuotis jauno žmogaus pasaulėžiūrai, o kultūriniai kontekstai aiškintis pasaulio išmintį. Rašinyje moksleivis turėtų rinktis vieną kurį nors variantą, kuriam teiktų prioritetą, o polemizuodamas pateiktų opozicinę nuomonę: juk nebūtinai ją reikia neigti, bet galima dalinai sutikti, pateisinti, daryti nuolaidas, esant tam tikroms aplinkybėms.