Didžioji praraja
Britanijoje mažai mokinių ir mokytojų, krikščioniškai mąstančių ne tik apie matematiką, bet ir apie istoriją, geografiją bei visas kitas disciplinas. Pažiūrėkime į jaunimo grupių vadovų dažniausiai puikiai atliekamą kultūrinį darbą: jie nevengia žiūrėti ir analizuoti filmų, tyrinėti reklamos, leidsti įvairios muzikos ir t. t. Tai labai teigiamas dalykas, tačiau jis liudija apie didelį susikoncentravimą į veiklos pramoginį aspektą. Dėl to visi krikščioniško jaunimo darbo vadovai taip intensyviai išsianalizavę “Harį Poterį”. Žinoma, visiškai nieko bloga, netgi gerai išsiaiškinti, ar tos knygos tinkamos mūsų vaikams, ar ne. Tačiau kodėl nė vienas krikščionis neanalizuoja literatūros, kuri skaitoma gimnazijose? Kokios vertybės ten skleidžiamos? Taip, mokyklinė literatūra ne ta lektūra, kuri godžiai ryjama po antklode, pasišviečiant žibintuvėliu. Tai tekstai, kuriuos reikia analizuoti, apie kuriuos reikia rašyti rašinius ir juose tuos tekstus cituoti. Ar turi mūsų vaikai krikščionišką nuomonę apie D. H. Lawrenco požiūrį į laisvą meilę? Ar jie žino, kaip traktuoti S. Becketto ateizmą? Arba Camus pesimistinį humanizmą ir egzistencializmą? Tiesa, yra krikščioniškų organizacijų, kurios mus ragina būtent tai ir daryti. Tačiau rinkoje nėra nė vienos knygos (tai mūsų darbuotojų gerai patikrinta!), kuri paaiškintų jaunimo grupių vadovams, kaip elgtis su šalies mokymo programomis.