Baimės spąstai
Baimė yra vidinė emocija, kankinanti ir paralyžiuojanti mus nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų. Gimdami, palikdami motinos įsčias, mes susiduriame su šalta ir priešiška atmosfera. Tai gimimo šokas. Ši trauma yra viena pirmųjų tokio egzistencinio nerimo rūšių, kaip baimė, jog gimimo akimirką bus neįmanoma kvėpuoti ir išgyventi, jog atsiskyrus nuo savo rojaus aplinkos nebeįmanoma egzistuoti. Ši pirmoji baimė susijusi su mūsų išlikimu daugiau ar mažiau yra pasibaisėtina, priklausomai nuo to, kur mus pasitiko mylintys ir šilti tėvai. Nuo pat pirmųjų akimirkų baimė vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Ji veikia taip, kad mus apgintų ir apsaugotų nuo aplinkos. Ji daro įtaką mūsų reakcijoms ir elgesiui, žvelgdama į išorinio pasaulio pavojus. Būtent taip Aš–Asmuo, kartu būdamas ir atvaizdas, ir skydas, ateina į pasaulį. Šis baimių skydas skatina tikėti, kad mūsų būtis kuriasi iš baimių. Pavojus, kad šios baimės padaro taip, kad mes užmirštume, kas tokie esame, ir atitolina mus nuo mumyse esančio būties šaltino – Savęs. Taip mes tampame baimių visumos, kuri po truputį ima kontroliuoti mūsų gyvenimą, auka9. Negaliu pretenduoti būti labai geras aiškintojas aiškindamas baimių procesą. Aš pats kaip tik šiuo metu mėginu suprasti savo baimes, apsiprasti su jomis ir galbūt vieną dieną jas įveikti. Aš labiau mėgstu pasakymą „pranokti savo baimes“. Baimės savyje yra iškreiptos. Mes galime akimirką jas užmiršti ir nustumti į pasąmonę, tačiau jos kiekvieną sekundę bando išsiveržti.