Pavojaus signalas – neturiu draugų
Gyvendami svečioje šalyje suaugusieji susiduria su daugybe problemų: darbo, būsto paieškos, kalbos mokymosi, pagaliau patys išgyvena prisitaikymo sunkumų. Vaikų problemos, ypač skundai, kad neturi draugų, kartais atrodo neverti dėmesio. Dažnai galvojama, kad vaikai prie visko lengvai pripranta. Tačiau psichologai sako, kad prisitaikyti naujoje aplinkoje vaikui reikia dar daugiau pastangų nei suaugusiajam. Dominyko (vardas pakeistas) klasėje stovi nedidelis suolelis. Ant jo, jei kam prasta nuotaika, galima atsisėsti netgi pamokos metu. Tuomet moksladraugiai gali prieiti ir, kaip kas moka, paguosti sėdintįjį, praskaidrinti jam nuotaiką. Kartą ant to suolelio atsisėdo Dominykas, nes tądien jam buvo labai liūdna. Grįžęs namo vaikas atrodė kažko prislėgtas. Mamai jis pasiguodė, kad atsisėdus ant „nuotaikų“ suolelio, prie jo nepriėjo nė vienas bendraklasis. Dominykui dabar septyneri. Guvus ir komunikabilus berniukas visiškai, regis, nesirūpino, kad kalbama apie jį. Kiek sutriko pasiteiravus apie draugus. Tyliai prisipažino, kad vaikai su juo nelabai nori žaisti. Kodėl? Gal todėl, kad Dominykas priėjęs klausia: “Ar tu mano draugas?” Atsakymas – “Ne”. Mums, lietuviams, tikrai neįprasta taip klausti. Anglijoje toks klausimas, pasak berniuko mokytojos, norma. Berniuko motinos rūpestį, kad sūnus atsiskyręs nuo bendraamžių, mokytoja bando išsklaidyti ramindama, jog mama turinti tik džiaugtis, kad „Dominykas nežaidžia tų kvailų žaidimų su berniukais.“