|

Sąmokslo teorijos ir praktika

Pesimistai ir šiaip silpnesnių nervų žmonės tvirtina, kad blogiau, nei šiuo metu yra Lietuvoje, būti negali. Optimistas atšautų: gali. Juk Lietuvoje neparankių valdžiai žmonių radioaktyviu poloniu-210 dar nenuodija, kaip Aleksandro Litvinenkos, ir net nešaudo, kaip Anos Politkovskajos. Nebent praradusius vadovybės pasitikėjimą pareigūnus išsiunčia į Baltarusiją, kur jie patys paslaugiai iškrenta iš devinto aukšto. Tokias įtikinamas oficialias nelaimingo atsitikimo versijas bando paneigti tik visokie niekingi sąmokslo teorijų kūrėjai. Tokie ir platina fantazijas, kad Rusijos specialiosios tarnybos nuodija ir šaudo V. Putino priešininkus. Šių sapalų Kremlius net nekomentuoja. Rusijos specialiosios tarnybos nėra kokie mokslinio tyrimo institutai, kad užsiiminėtų sąmokslo ar kitomis teorijomis. Jas domina ne sąmokslo teorija, o praktika. Šiuo atžvilgiu Lietuvos Valstybės saugumo departamentas dar išgyvena kūdikystės amžių ir vartosi teorijos vystykluose. Kyla rimtų įtarimų, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė vis dar tiki, kad sąmokslo teorijos egzistuoja, ir šiais prietarais klaidina visuomenę. Ir net valstybės vadovus – Prezidentą, Premjerą ir Seimo Pirmininką. Todėl jie ir stojo mūru ginti Valstybės saugumo departamento. Nuo ko? Be abejo, nuo priešų, be kurių negali išsiversti visos sąmokslo teorijos, teigiančios, jog nelaimės, kurios nutinka visuomenei, o šiuo atveju Saugumui, yra galingų žmonių arba jų grupių klastingų planų padarinys. Kas tie priešai?

| |

Išmestieji į Airiją

Daugelį papiktinusi frazė, jog negalima vieno susikompromitavusio veikėjo išmesti į gatvę, nėra tiksli. Kalba atsilieka nuo gyvenimo. Nūnai valstybė išmeta savo piliečius ne į gatvę, o į Airiją. Masiškai. Kas atsitiko, kad sulaukę 17-tų atkurtos valstybės metų, visi su nerimu klausiame: ar išliks lietuvių tauta? Toks klausimas buvo suprantamas Simono Daukanto ar Jono Basanavičiaus laikais, kai Lietuva ir valstybė buvo keliama iš kapo duobės, jis neskambėjo disonansu ir okupacijos naktyje. Bet dabar, kai Lietuva yra NATO valstybė ir Europos Sąjungos narė, kuriai nebaisūs išorės priešai? Iš tikrųjų – atsakymas teisingas – lietuvių tautai didžiausios grėsmės kyla pačioje Lietuvoje. Ir čia veltui ieškotume atpirkimo ožių, nes jų paprasčiausiai nėra. Aktualumą prarado net didžiausias carizmo laikų ir sovietų okupacijos baubas – rusifikacija. Paskutiniais sovietiniais okupacijos – 1989 metais Lietuvoje gyveno 9,4 proc. rusų – pats didžiausias skaičius XX amžiuje. 2001 m. jų teliko 6,3 proc. Palyginimui: 1989 m. lenkai Lietuvoje sudarė 7,0 proc. gyventojų, žydai – atitinkamai 0,3 ir 0,1 proc. Tad dėl lietuvių tautos nelaimių net žydų, kaip buvo įprasta Vidurio Rytų Europoje, negalėtume apkaltinti. Kalti mes esame patys. Arba mūsų pačių išrinkti politikai.