Gėjai – lenkiškasis požiūris
Apklausų duomenys aiškiai patvirtino, kad pastaruoju metu lenkų priešiškumas homoseksualistams stipriai padidėjo. Be abejonės, tai gėjų veikėjų kontrproduktyvios kampanijos rezultatas (aš sąmoningai atskiriu sampratas “gėjus” ir “homoseksualistas”, kadangi “gėjiškumas” – tai tam tikras politinis homoseksualizmas, viena iš tradicinių kairuoliškos ideologijos lozungų panaudojimo krypčių). Patys jie nemato šiame kontrproduktyvume nieko blogo, o atvirkščiai, – noriai priskiria šį klausimą prie “lenkiškosios netolerancijos” įrodymų kolekcijos. Bet užtenka tik pagalvoti apie tai, ką nori eiliniam lenkui pasakyti šie visuomenės nuomonę įtakojantys gėjiškumo centrai. Tai visai ne “mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Mūsų kitoniškumas niekam negrąsina, dėl jo mes netampame blogesni už kitus tautiečius, darbo kolegas ar kaimynus”. Jų pranešimas tradicinei lenkų visuomenei veikiau skamba taip: “jūs esate kvaili prasčiokai, tačiau jūs privalėsite susitaikyti su viskuo, ko mes norėsime, nes jus privers Europos Sąjunga”. Gėjų propagandoje neįmanoma nubrėžti ribos tarp to, ką būtų galima pripažinti bandymu užmegzti visuomeninę diskusiją, ir paprastos pornografijos. Susidaro nuomonė, kad tokią gėjiškumo strategiją sukūrė žmonės, įstrigę savoje paleistuvystėje, ir nėra taip svarbu – homo ar heteroseksuali ji bebūtų. Ir nors gėjus kalba tik apie lygias teises, šiai sampratai jis suteikia tokią prasmę, kad diskriminacija pripažįstama susižavėjimo jo paties demonstruojamu elgesiu nebuvimas.