Velykiniai margučiai

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis – Sekminėmis ir Jurginėmis. Apskritai kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie buvo dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais buvo keičiamasi, jie buvo daužomi, ritinėjami.

Margučiu kiaušinis vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais, tie raštai padaromi įvairiais būdais. Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu.

Yra paprasta marginimo technika – batika, naudojama ir šiais laikais ir seniau Aukštaitijoje – Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių, rūtų, bruknių lapeliais, blunkančios medžiagos skiautelėmis, karpinėliais, linais ir panašiai, suvyniojamas į marlę, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Išėmus ir atvyniojus, ant margučių lieka įvairūs raštai, jis atrodo lyg marmurinis.

Lietuvoje žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Raštai margutyje išskutinėjami titnago, stiklo šukele, nulaužto peilio kampu, adata, skustuvu ar kitu smailiu aštriu daiktu. Numatytas raštas skutamas iki kiaušinio paviršiuje pasirodys baltos spalvos piešinys. Norint gauti spalvotą raštą, tamsiai dažyti ir išskutinėti kiaušiniai dar merkiami į norimos spalvos dažus. Skutinėti margučiai pasižymi grakščia, lengva piešimo linija, raštas daugiau susmulkinamas, kadangi skutinėjimo technika teikia daugiau galimybių.

Puošniausias marginimo būdas – raštų išrašymas ant kiaušinio paviršiaus vašku, nesūdytais taukais, lajumi ar bičių duonele. Parduotuvinė žvakė, kurioje daug parafino, netinka, nes parafinas nusiplauna vos įdėjus į šiltą vandenį. Raštas išrašomas medine lazdele, prie kurios pritvirtinamas skardos vamzdelis, kurio viršutinis galas platesnis. Į šį vamzdelį įpilamas tirpintas vaškas ir juo vedžiojamas raštas ant nedažyto paviršiaus. Raštus galima piešti ir paprastu segtuku su galvute arba vinuku, o taip pat ir smailiu pagaliuku, pamirkant jį į tirpintą vašką, taukus ar bičių duonelę. Prieš piešiant kiaušinį būtina pašildyti ant šiltos viryklės (geriau prilips vaškas). Svarbu, kad kelias nuo indelio su vašku iki kiaušinio būtų trumpas, kad vaškas neatvėstų. Prieš dažant kiaušinį reikia apžiūrėti, kad nebūtų išraižymų, panašių į voratinklį, nes toks verdant tikrai suskils. Kiaušinį reikia nuplauti su sodos tirpalu, kad ant lukšto neliktų riebalinio sluoksnio. Tada kiaušinius išvirti norimo kietumo, po to leidžiame natūraliai nudžiūti ir atvėsti. Tuomet piešiamas ornamentas. Pradedantiesiems galima pasinaudoti ir pieštuku bei skriestuvėliu, kad raštas būtų simetriškas, ornamentų išdėstymas būtų tikslesnis. Ornamentas komponuojamas taip, kad raštas neužimtų viso kiaušinio paviršiaus. Liaudies menui būdingi ornamentų kompozicijos principai, aiškumas, saikingumas, užbaigtumas turėtų būti išlaikomi ir marginant margučius. Smeigtuką pamerkus į vašką galima nubrėžti tik vieną brūkšnį.

Išdažytus kiaušinius merkiame į šaltus, iš anksto išvirtus dažus. Dažuose palaikome apie porą valandų (pagal instrukciją, jeigu tai yra specialūs, cheminiai dažai). Į dažus kiaušinius įdedame su šaukštu, atsargiai. Jie turi būti visiškai apsemti ir negulėti vienas ant kito. Kuomet kiaušinis įgauna norimą atspalvį, jį iškeliame ir dedame ant minkšto, drėgmę sugeriančio audinio. Kada nudžiūsta, vašką nutirpdome žvakės liepsnoje ir nutriname skudurėliu.

Norint gauti kelių spalvų raštą, pirmiausia merkiame į šviesius dažus. Nudžioviname, išrašome ornamentą ir dedame į tamsesnius dažus. Nuėmus vašką, raštas bus jau dviejų spalvų. Taip dažo tik prityrę meistrai. Dažniausiai derinama juoda ir balta arba fono ir kiaušinio lukšto saplva. Dar pasitaiko raudonos ir baltos, žalios ir baltos, rudos ir geltonos, mėlynos ir geltonos spalvos derinių. Kartais, kad lukštas nebūtų toks baltas, prieš marginimą kiaušinį pamirko silpname svogūnų, kmynų, ramunėlių ar beržo lapų nuovire.

Anksčiau margučių marginimui būdavo naudojami įvairūs augaliniai dažai ir išgaunamos tokios spalvos: svogūnų lukštais – rusva, skroblo žieve, beržo vantos lapais – gelsvai žalia, ramunėlėmis, alksnio žirginiais – geltona, šieno pakratais, rugiagėlėmis – melsva, bruknių lapais, dilgėlėmis, rugių želmenimis – žalsva, ąžuolo ir juodalksnio žieve, eglių viršūnių spurgomis, kerpėmis ir samanomis – įvairi, priklauso nuo rūšies. Augalus reikia mirkyti iki 12 – os valandų. Kerpes į puodą dėti pakaitomis su kiaušiniais.

Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių – šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaitijoje skutinėjama retai, dažniausi jų raštų motyvai – saulutės, vėlyvesni – rūtos ir eglutės motyvai. Įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai – čia marginama vašku, skutinėjama. Tarp seniausių raštų čia taip pat vyrauja saulutės. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, imta marginti dargi trimis spalvomis. Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos, margučių marginimo paprotys geriausiai išsilaikė.

Žinomas margučių margintojas šviesaus atminimo žemaitis Stanislovas Prelgauskis, tradicinį kiaušinių marginimo būdą demonstravęs tarptautinėje parodoje Prancūzijoje, pateikė tokį sudėtingą margučių marginimo būdą natūraliais dažais. Štai receptas: „Dažų paruošimui reikalinga juodalksnio žievė ir metalo rūdys. Žievę reikia drožti anksti pavasarį, kada jos įšalimas jau atsileidęs ir po žieve yra susidariusi drėgmė. Drožimui pasirenkami medžiai ne patys gražiausi, o gamtos nuskriausti, geriausiai išvirtę. Žievę reikia padžiovinti keletą dienų, kol taps raudona. Tuomet ją reikia užplikyti verdančiu vandeniu ir palaikyti kelias paras”. Į parūgusį skystį patariama dėti surūdijusio metalo (seniau, matyt, pildavo balų rūdos). Vėl palaikyti kelias paras, kol įgaus tamsiai mėlyną atspalvį. Tada į šiuos natūralius dažus galima dėti vašku numargintą nevirtą kiaušinį. Kiaušinis dažuose laikomas tol, kol įgaus mėlyną spalvą (maždaug 4 – ias paras ir daugiau, tai priklauso nuo dažų stiprumo). Išėmus kiaušinį iš dažų, reikia sudėti į šaltą svogūnų lukštų tirpalą ir pakaitinti ant silpnos ugnies iki užvirimo. Ilgiau nevirti, nes nutirps vaškas ir neliks rašto. Tuomet beliks skudurėliu nuvalyti vašką: po juo liks balti raštai, o visas kiaušinis taps juodos spalvos. Taip mėlyną spalvą pakeičia svogūnų lukštai.

Lietuvos muziejuose turime tris nemenkas margučių kolekcijas, siekiančias dar 19 amžių. Tai T. Daugirdo rinkinys Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, B. Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Vieni iš tų muziejinių margučių esti ryškių spalvų ir paprastų raštų, jų variacijos mažesnės. Dominuojanti reikšmė teikiama spalvoms. Kitur gi spalvotumui skiriama antraeilė reikšmė, bet dėl to dominuoja raštai, jie tampa sudėtingesniais ir turtingesniais.

Įvairiausių raštų margučiuose vartojama daug. Bene dažniausiai sutinkamas ir pats populiariausias motyvas – apskritimas, ratas. Tai saulės ir kitų dangaus šviesulių ženklas, kartais virstantis gėlės žiedeliu, tai taip pat amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Dažnas ir kryžius – horizontalios kryžmos (žemė) ir vertikalios (dangus) jungtis. Svastika – tai judantis kryžius: judėjimo, ugnies, perkūno ženklas. Įvairios spiralės (žalčiukai) – energijos, gyvybingumo evoliucijos ženklas. Kvadratas – tai žemės pastovumo, stabilumo ženklas. Įvairūs trikampiai – smaigaliu į viršų ir žemyn – vyriško ir moteriško pradų simboliai. Ir, žinoma, gyvybės medis – nuo paprasčiausio trišakėlio iki augalo puode, kur puodas vaizduoja žemę, o medžio viršūnė – dangų.

Begalinis raštų įvairumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį marginantis asmuo vadovavosi tik fantazija. Tačiau, įsižiūrėjus į raštus, matome, kad didelis vaidmuo tenka ir tradicijai. Matome raštų, kurie būdingi beveik visoms margučius vartojančioms tautoms (tai visų pirma beveik visos slavų tautos). Vieni raštai būdingi tik tam tikrai apylinkei, o kiti yra tokie pat, kokie aptinkami priešistorinių laikų kapuose randamuose daiktuose. Daugumą margučių raštų, ypač primenantys saulutes, galima rasti kituose mūsų liaudies dirbiniuose: senosiose verpstėse, keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek transformuoti pastebimi juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių kryžių viršūnėse.

Vis dėlto tenka pažymėti, kad tarp margučių raštų yra ir vien margučiams būdingų, skirtingų nuo kitų kitų mūsų charakteringų liaudies meno rūšių.

Raštų komponavimas tradiciniuose margučiuose yra trijų pagrindinių schemų:

• ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai,padalinus jį išilgai;
• ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalinus jį skersai;
• ornamentuojamas kiaušinis įvijai.

Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją. Todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius.