Tėvynės išpardavimas
Lietuva didvyrių žemė…
Mūsų giedama seniai;
Bet iš tos didybės semia
Savo naudą tik velniai.
Maironis
Jis prasidėjo jau senokai, maždaug prieš dvidešimt metų, kai po Lietuvą blaškėsi neseniai atgautos laisvės vėjas, kai ji dar nebuvo vėl praradusi savo nepriklausomybės, klastingai įstumta į Europos Sąjungą (ES), kai tebebuvome tikrieji šalies šeimininkai, apsvaigę nuo laimės ir gražių vilčių.
Bet kokie šeimininkai? Ir kaip tvarkėmės? Kaip kūrėme naują, laisvą, nuo užsienio ponų ir ponių nepriklausomą Lietuvą apie jos ateitį galvodami? O gal daug ir negalvojome, nes neturėjome jokių aiškių tvirtos ir teisingos valstybės kūrimo projektų, jokių racionalių sumanymų ir numatytų konkrečių planų jiems realizuoti?
Taigi buvo būtent taip.
Ir iš pat pradžių, nieko nelaukus, nieko protingai nenumačius, prasidėjo didysis šalies turto išpardavimas, vadinamoji privatizacija, nusikalstama ne vienu atveju, kada tai, kas teisėtai priklausė mums visiems, ką derėjo išsaugoti ir tik atitinkamai pertvarkyti, pakliuvo į gudrių, apsukrių ir nesąžiningų tipų, aferistų ir šimtaprocentinių sukčių rankas, kuomet nueita net iki tokių nesąmonių, kai ir ežerus galėjo pasigrobti, kas netingėjo ir tai sugebėjo… Tada įvyko neregėto masto Lietuvos apiplėšimas.
Bet buvo garsiai ir iškilmingai skelbiama, kad strateginiai šalies objektai niekada nebus parduodami. Ne, gink Dieve! Tai garantavo valdančiosios partijos, tarp jų ir konservatoriais pasivadinę veikėjai, kai partijos bosai svetingai priglaudė savo eilėse perbėgėlius iš kompartijos ir šiaip įvairius apsišaukėlius iš margos aršių karjeristų šutvės.
Neparduosim! Neparduosim! Taip šaukė į valdžią sulindę nedidelio intelekto vyriokai ir partinės moteriškutės, irgi trokštančios gausių gėrybių, stambių algų ir solidžių priedų prie jų, tik nežinia kodėl ir už ką…
Tačiau pardavė arba tiesiog už centus atidavė vieną po kito tuos strateginius objektus: “Telekomą”, “Mažeikių naftą”, “Gargždų naftą”, “Lietuvos kurą”, Kauno hidroelektrinę ir dar daugybę milijoninės ir milijardinės vertės įmonių, – pardavė rusams, amerikiečių vertelgoms, į Mažeikius atkakusiems lenkams, švedams ar danams, kad šie klaikiai dvokiančias kiaulių fermas mūsų gražiojoj Lietuvoj visur steigtų. Galop ir lietuviškų bankų beveik nebeliko… Kam jie mums? Tegu svetimšaliai sau turtus kraunasi iš mūsų kišenių, tegu reikalauja teisės ir alkoholį spaudos kioskuose pardavinėti, kad lietuviai dar labiau prasigertų. Mat šeimininkauti knieti plačiai…
Metai iš metų nesiliovė didysis Lietuvos išpardavimas, kuris tęsiamas ir toliau. Kokie nusimato būsimieji pirkėjai? Kinai? Tačiau jie jau senokai koją į Lietuvą įkėlę. Atvyks ir daugiau. Dėl to galime būti ramūs. Ko gero, po dešimties ar penkiolikos metų, jeigu taip toliau bus tvarkomasi, kokiame nors jaukiame Vilniaus kampelyje susiformuos kitoks, jam nebūdingas keistas vaizdas. Juk turkiškų kebabinių kioskų jau pilna. Net rajonų miesteliuose jų pristatyta. Bet čia dar ne pabaiga, nes tai, kaip ir intensyvus lietuviškų pavadinimų naikinimas, pakeičiant juos visokiais “City service” (ar panašiais), esanti būtina integracija į Europą…
Šaliai globalizmas siūlo nieko nelaukus nutautėti. Juo greičiau, juo daugiau imigrantų, tuo geriau, tik, aišku, ne mums, bet šio pragaištingo proceso iš užsienio iniciatoriams… Nepavyko pakankamai surusinti, pavyks naujiesiems integruotojams į ES ir uoliems lietuviškiems svetimų ponų liokajams, nematantiems per savo drumstus liberalizmo ir paikos tolerancijos akinius, kad multikultūros politika Vakarų Europoje jau patyrė skandalingą krachą…
Bus pasakyta, kad tai, kas svetima, kas savanaudiškai ir atkakliai mums brukama – geros investicijos Lietuvai (ar ne taip pliurpia ganėtinai susikompromitavęs teisingumo ministrėlis?), kad jos pagal nepaprastai išmintingas instrukcijas iš ES, kurios būstinėje sėdi ir būrelis mūsiškių, europarlamentarais tapusių personų būrelis, kad tos direktyvos pagal ekonominės plėtros ir stebuklingos laisvosios rinkos programą, taigi pagal kitus svarbius, šaliai Briuselio diktuojamus ir privalomus dalykus.
Valdžia viską tinkamai pateisins. Argumentų bus pakankamai. Neabejokit.
Tad laikas Lietuvą išparceliuoti ir išparduoti. Galima dalimis, bryzais kaip lašinius, galima stambiais arba smulkesniais gabalais, – koks skirtumas? Nederėtų pamiršti ir naudingųjų krašto iškasenų, smėlio ir žvyro, kad tik neblogai papildžius savo kišenes. Kas šiems prekeiviams ta Lietuva ir jos žemės turtai?
Kad atsakingų už tai neatsiras – įrodymų pakankamai. Negi jų kada buvo? Juk Lietuvos grobstytojams, jos likvidatoriams, nusikalstamai tiek šalies gėrybių ir svarbių įmonių išparceliavusiems aferistams bei įvairiausių spalvų niekšams, iki šiol nė paros arešto nebuvo skirta, nė penkiais litais neteko baisius nuostolius padengti… Kadangi buvo nutarta, kad viskas neva teisėta… O ko daugiau reikia? Griebk, kiek įstengi, ir nežiopsok. Didis žmogus, iškilus valstybės vyras tai garbingai paskelbė, o kiti jam pritarė. Todėl ir stebėtis, ir piktintis, ir atsakomybės reikalauti pagrindo nėra, kai darbas (žinoma, itin juodas) atliktas teisėtai…
Ką gi, išpardavimai – toks natūralus laisvosios kapitalistinės rinkos reiškinys, jis organizuojamas batų, baldų, užsigulėjusių prekių parduotuvėse, užtat puikiai tinka ir valstybei, kurios turto, uždirbto dorų žmonių rankomis, vagims ir korupcijos šulams nė kiek negaila. Jiems negaila ir Lietuvos: to betrūko, kad dėl jos sielotis!
Deja, paskui vieną ganėtinai nykią ir liūdną dieną gali būti konstatuojama akivaizdi baisi bėda, kai nebelieka ko parduoti. Gal tik geležinkelį ir paštą. O varge! Kaip tai panašu į nugyventą, praskolintą, pragertą ar įkeistą dvarą! Vis dėlto nenusiminkite, ponai ir ponios, išsijuosę prekiaujantys Lietuva, jos ateitim ir nepriklausomybe.
Dar turime pasiūlyti užsieniečiams, pavyzdžiui, Trakų arba Gedimino pilį, o jie jau nuspręstų, kam tai panaudoti: gal kokį naktinį klubą su plikomis dailiomis lietuvaitėmis įruoštų, gal kazino atidarytų. Kiekvienam išradingam sumanymui turbūt ir aukščiausioji valdžia priešaky su prezidentūra neprieštarautų. Negi ji būtų nusistačiusi prieš laisvąją rinką? Tikrai ne. Todėl pirmyn plačiai pramintu taku!
Kas juo žengs, tikrai nepasigailės. Jei tik perka, parduoti reikia. Ir kuo skubiau.
Šiaip ar taip, juk Lietuvos išpardavimas dar galutinai nebaigtas, tad, atidžiau apsidairius, bus kai ko pirkėjams iš užsienio pasiūlyti už prieinamą kainą. Jie biznio žmonės, aktyvūs ir gudrūs, galbūt ir visą Lietuvą nupirktų su mūsiškių talkininkų, neretai laikančių save karštais patriotais, pagalba. Šie ne vien žemę, naudos sau besivaikydami, be jokių skrupulų parduos.
Biznis yra biznis, vadinasi, snausti neverta nei dieną, nei naktį; ir niekuomet nevalia žiopsoti. Jei sugebi – tai mikliai ir parduok. Kad ir gausią giminę su seneliais ir anūkais. Kaip saviškiai pardavinėja Lietuvą, jau gerai žinome, na, o kaip mus parduos Vakarai – austrai aiškiai parodė. Tiesą sakant, nuo jų moralinio nuosmukio gėdingai neatsiliko ir mūsų ministerija, turinti apginti teisę ir teisingumą… Bet vadovas kėdę sėkmingai išsaugojo mielosios koalicijos labui…
Šiandien kai kam tėvynė – tik daiktas, kuris perkamas ir pelningai parduodamas, susižėrus sau stambias sumas. Argi ne? Ir jeigu tiesa, kad labai nedraugiškos šalies pirkliams parduodamos net vėjo jėgainės Kretingos apskrityje – išmintingajai ir labai patriotiškai valdžiai tai ramiai toleruojant – tuomet ką daugiau apie apgailėtiną Lietuvos likimą begalima pasakyti? O ką Kudirka ar Maironis pasakytų? Ką generolas Žemaitis?
Tačiau nevalia leisti niekingoms žmogystoms išparduoti Lietuvą, už kurią sumokėta geriausių ir didvyriškiausių tautiečių krauju bei gyvybėmis, nes tai būtų didžiausias ir niekada nedovanotinas nusikaltimas. Kaip ir visų, linkusių tam tyliai pritarti.
Romualdas LANKAUSKAS
Straipsnis pirmą kartą publikuotas:
2011 12 21 6:00
“Lietuvos žinios”
