Nepakantumas patriotiniam jaunimui

Patriotai.lt siūlo susipažinti su jaunos mokslininkės darbu. Publikuojame Jurgitos, užėmusios antrąją vietą magistrantų kategorijoje konkurse „Sociologinė vaizduotė. Tekstai 2011“, straipsnį, skirtą skinhedų subkultūrai.

Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“.

Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“ į jaunimą, o ypač į neformalias jo grupes. Vis dažniau kalbama apie visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą Lietuvos skinhedų subkultūros dalyviais. Daugiausia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio skinhedai sulaukia po Kovo 11 – osios eitynių. Paradoksalu, tačiau būtent jie ir yra Kovo 11-osios eitynių pradininkai. Taigi, mes galime teigti, kad visuomenės nuostatoms susiformuoti apie skinhedų subkultūrą didelės reikšmės turi ne tiesioginė patirtis (bendravimas, susidūrimas su jais), o žiniasklaida ir aplinka, iš kurios žmonės perima informaciją. „Kreivi“ žvilgsniai prieš plikas galvas, nesusipratimai, agresija, pyktis… Kur veda šis kelias? Ar visi mes mirsim, taip ir neradę bendro dialogo tarp subkultūrinio jaunimo ir visuomenės? O gal verta bandyti? Gal verta bandyti susitaikyti ieškant kompromiso, kuris tautines šventes, tokias kaip, Sausio 13–toji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji, leis švęsti kartu, be pykčio, agresijos ar rodymo pirštu vienas į kitą. Šiomis dienomis Lietuvoje skinhedų klausimas itin aktualus. Vis svarstoma, ar verta jiems tarnauti kariuomenėje, ar tinkamai jie elgiasi Tautinių eitynių metu, ar deramai mąsto ir net rengiasi…

Viena reikšmingiausių traktuočių, padedančių surasti atsakymus į minėtus klausimus, – tai žymaus prancūzų sociologo Gabrielio Tardo imitacijos dėsnio teorija. Beveik visuose savo veikaluose G. Tardas teigė, kad kiekvienas žmogus yra nepakartojamas, išsiskiriantis iš kitų, o individų skirtybių samprata skatina evoliuciją. Todėl jis skyrė dėmesį ne tik žmogaus individualumui, bet ir jo galimybėms. Juk individo egzistavimo esmė glūdi jo savitume ir, būtent, skirtybės sudaro visatos pagrindą. Anot G. Tardo, „Egzistuoti, vadinasi skirtis nuo kitų“ („Exister, c‘est differe) (Gaižutis A 1998). Taigi, sociologo nuomone, kiekviena būtybė turi siekti padidinti savo galimybes ir stengtis save realizuoti.

Dažniausia jaunimo, šiuo atveju ir skinhedų, saviraiška perteikiama apsirengimo stiliumi, elgesio normomis, kultūrinėmis ar subkultūrinėmis vertybėmis. Skinhedų aprangos stilius, pripažinkime, agresyvus. Bet ar agresyvesnis už pankų, ar sportinius drabužius dėvintį jaunimą? Atsakymas labai aiškus – viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, supratimo ir, žinoma, nuo mūsų vaizduotės galių. Pakanka tik įsivaizduoti gatve einantį skustagalvį jaunuolį, avintį sunkius „kerzinius“ batus, dėvintį militaristinio stiliaus aprangą; dažnam prieš akis iškart iškyla vaizduotės nupiešta agresyvi, skrupulų neturinti pabaisa. O jei dar pasiklausytume žiniasklaidos aktyviai peršamos nuomonės apie skinhedų agresyvumą, požiūrį į kitataučius, ilgai gyvenančius Lietuvoje, bet taip ir neišmokusius kalbėti lietuviškai ir pan., turbūt bijotume ir pažvelgti jų pusėn, taip ir nepažinę jų vertybių, požiūrio į gyvenimą, neišklausę nuomonės. Ar susimąstome, kaip turi jaustis JIE? Čia galime kalbėti ne tik apie skinhedus, bet apskritai apie subkultūrinį jaunimą, taip pat valkatas, kalinius – žodžiu, apie visus, kuriems yra „lipdomos“ įvairios stigmos.

Skinhedų subkultūros dalyviai turi tvirtas patriotines pažiūras, tačiau pati skinhedo sąvoka aiškinama taip: „skinhedas – tai jaunas, dažniausiai darbininkų klasei priklausantis skustagalvis, dėvintis militaristinio stiliaus drabužius, priklausantis grupei pasižyminčiai agresyvumu, dažnai ksenofobija ir rasizmu“ (Larousse:2008). Taigi matome, jog šiame aiškinime patriotizmas net neminimas. Taip pat turime nepamiršti, kad skinhedo sąvoka valstybinės lietuvių kalbos komisijos yra priskiriama prie didžiųjų kalbos klaidų, tačiau ji randama prancūzų, anglų ir kitų užsienio kalbų žodynuose.

Analizuodami Lietuvos skinhedų subkultūrą, joje galime atrasti ne tik patriotizmo, bet ir daugelį kitų teigiamų ištakų, tokių kaip: pasisakymus už tradicinę šeimą bei jos vertybes, senovės Lietuvių papročių propagavimą bei pastangas juos išlaikyti ir kitų. Žiniasklaida, globalizacija ir visas kintantis pasaulis mums tarsi užmerkia akis prieš tikrąsias vertybes, o skinhedo sąvoka yra perdėtai stigmatizuojama ir neabejotinai reikalaujanti korekcijos. Prisimindami G. Tardo imitacijos dėsnių teoriją, turime pabrėžti, kad tyrinėdamas žmogaus individualumą jis naudojo statistinės analizės metodą, nagrinėjo statistinius duomenis. Į visuomenę Gabrielis Tardas žiūrėjo kaip į smegenis, o individą laikė tos visuomenės (smegenų) dalimi. G. Tardas vienas iš pirmųjų pastebėjo, kad žmones visuomenėje jungia socialinė sąveika. Visuomenė, anot jo, ir yra individų visuma, kurią sieja tarpusavio ryšiai (tikėjimas, bendri interesai ir t.t.). Štai čia kyla pagrįstas klausimas, kokia yra mūsų visuomenė ir kokie esame mes patys? Ir kas mums galų gale leidžia teisti kitus? Ar mes esam dievai, ar demonai? O gal šių dviejų mišinys?

Atsižvelgdami į nuolat kintantį pasaulį, turime nepamiršti, kad didelę įtaką visuomenės nuomonei turi žiniasklaida. Lietuvoje ja pasitikima bene labiausiai (lyginant su kitomis Europos valstybėmis). Lietuvoje buvo atlikta apklausa, kuri parodė, kad maždaug 70 procentų apklaustųjų mano, kad bet kokia informacija žiniasklaidoje yra absoliuti tiesa, nereikalaujanti diskusijų ar dvejonių. Ir čia, kaip pasakytų Gabrielis Tardas, mes imituojame tai, ką matome, kuo žavimės. Jo nuomone, individai visuomenėje imituoja labai dažnai, o ypač tada, kai neturi savitumo ir išradingumo.

Taigi, žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę jaunimo subkultūrų atžvilgiu, tačiau ne visada išlaiko objektyvią poziciją kalbėdama tiek apie skinhedus, tiek apie kitas jaunimo subkultūras. Ne kur kitur, o tik žiniasklaidoje mes randame daugiausiai kaltinimų skinhedų subkultūrai, bet, deja, pasigendame sprendimų… Dėl to atsiranda stereotipai, blokuojantys kultūros ir subkultūrų dialogą. Galbūt todėl didžiausia mūsų informatorė karts nuo karto visai pelnytai įgauna „purvasklaidos“ epitetą.

Visuomenės vaizduotė yra labai galinga, tačiau gaila, jog per daug iškreipta ir dažnai, galbūt, per daug vieninga, kad gebėtų įvertinti aplinkui esančias skirtybes. Tačiau išeitis yra, ir ji labai paprasta – mums tereikia ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“.

Literatūra
1. Gaižutis A. „Meno sociologija“, 1998 Vilnius: Enciklopedija.
2. Tarde G. „Lois de l‘imitation“ chapitres I – V, 2 édition; 1895 version électronique.
3. Prancūzų kalbos žodynas: „Le Petit Larousse“, 2008 Paris: Larousse.

Internetiniai šaltiniai
1. Valstybinė lietuvių kalbos komisija:
http://www.vlkk.lt/lit/klaidos/zodyno2.html (žr. 2011. 10. 18)
2. Ablačinskaitė J. Ar pasitikėjimas žiniasklaida yra pelytas?
http://www.zurnalistika-kitaip.lt/zurna … a-pelnytas (žr.11.09.20)