Žemės reforma – žmonių pralaimėtas karas su valstybe?

Baigiantis Parlamento pavasario sesijai liepą Seime buvo balsuojama dėl 47 Seimo narių pasiūlymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar dabartinė žemės vertinimo metodika atitinka Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus lygiateisiškumo, teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę ir lygiavertės kompensacijos principus. Šiai idėjai nepritarė svarstyme dalyvavę Seimo komitetai ir balsavimo metu šis pasiūlymas buvo atmestas, nes tai esą pakenktų Vyriausybės užmojui žūtbūt užbaigti žemės reformą iki 2007 m. Deja, darosi vis labiau akivaizdu, kad šis siekis sunkiai įgyvendinamas dėl daugelio įsisenėjusių reformos vykdymo problemų.

Mano pasiūlyta priemonė – kreipimasis į Konstitucinį Teismą – galbūt galėjo laikinai sustabdyti ydingą žemės vertinimo procesą ir bent iš dalies ištaisyti ankstesnes politines klaidas. Piliečių skunduose nuolat akcentuojama, kad atkuriant nuosavybę į žemę ir pasirenkant kompensacijos būdą, valstybės institucijų nustatoma žemės kaina šimtus kartų skiriasi nuo realios vertės. Tai sudaro sąlygas valdininkų piktnaudžiavimams, auga žmonių nepasitenkinimas valstybės institucijų darbu.

Pavyzdžiui, Kauno miesto Savanorių prospekte pagal nustatytą metodiką įvertinta pusės hektaro žemė esą kainuoja 3397 litus, nors iš realių sandorių matyti, kad vieno aro kaina šioje miesto teritorijoje – nuo 100 000 iki 200 000 litų. Todėl pagal metodiką apskaičiuojamos kompensacijos jokiu būdu nėra nei teisingos, nei lygiavertės.
Skubantys užbaigti žemės reformą valdininkai kelia vis absurdiškesnius reikalavimus piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybę. Seimo kontrolieriai pastebi, kad piliečiams masiškai siunčiami raštai, kur reikalaujama skubiai rinktis kompensavimo būdą (vietoj žemės – vertybinius popierius, akcijas ar pinigus) arba ieškotis laisvos žemės patiems. Sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmogų, kuris priverstas važinėti po šalį ieškodamas laisvos žemės, nes valdininkų siunčiamuose raštuose nenurodomos net elementariausios nuorodos, kaip tai padaryti. Raštuose nurodoma, kad pilietis gali pasirinkti lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną, tačiau nenurodyta, kodėl negalima pasirinkti žemės šiame rajone arba Kauno mieste, kur jam ir priklauso žemė.

Tokiu būdu piliečiai verčiami rinktis alternatyvą – kompensaciją už žemę, kuri yra tiesiog juokingai maža. Kita vertus, nesutinkantys su absurdiška žemės kaina ir ieškantys informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę, pavyzdžiui, Kauno mieste, piliečiai susiduria su valdininkų slapukavimu. Seimo kontrolieriai pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, teikdama informaciją apie laisvą žemę, dažnai žemės sklypus valstybės išperkamai žemei priskirdavo vadovaudamasi tik bendruoju planu, nors teisės aktai ir teismų praktika įpareigoja rengti detaliuosius. Viliuosi, kad naujoji Kauno miesto valdžia nekartos pirmtakų klaidų ir informaciją apie laisvą žemę bus išsami ir prieinama. 

Tačiau savivaldos lygmenyje neįmanoma išspręsti žemės vertinimo problemų. Valstybinis žemės vertinimas šimtus kartų skiriasi nuo realaus ir sunku būtų surasti žmogų, kuris sutiktų, kad esama situacija yra pateisinama, tačiau. Deja, Vyriausybė konkrečių problemos sprendimo būdų siūlyti neskuba. Jei žmonėms nesiruošiama kompensuoti už jiems nuosavybės teise priklausiančią žemę laikantis teisingo kompensavimo principo, kyla klausimas, kodėl šis deklaratyvus siekis buvo įtvirtintas įstatymuose. O jei šio principo vis dėlto nesiruošiama atsisakyti – būtina ieškoti teisingo atlyginimo būdų.

Nuo reformos pradžios iki mūsų dienų nebuvo atlikta išsami žemės inventorizacija apie tai, kur yra laisvos valstybinės žemės (tik dalis informacijos skelbiama Internete), kokia valstybinė žemė yra išnuomota 99 metams (ar kitomis sąlygomis) po pretendentų į nuosavybės atkūrimą dokumentų pateikimo ir kokia žemė, į kurią pretenduoja buvę savininkai, yra negrįžtamai užstatyta ar reikalinga visuomenės poreikiams. Šiandien yra daugybė bylų, kuriose savininkai gina savo pažeistas teises, nes tie sklypai, kurie jiems turėjo būti grąžinti ir dėl kurių jau buvo įteikti prašymai atkurti nuosavybes teises, buvo visokiais pretekstais atiduoti pašaliečiams. Grąžinimo procesas tęsiasi metų metus, galbūt tikintis, kad savininkai neteks vilties apginti savo teises. Valstybė taip pat turi skaidriai suformuoti patrauklios žemės (miško) plotų fondą ir ieškoti galimybių atlyginti savininkams nenaudojant biudžeto lėšų. Bet kokių pastangų šioje srityje priešininkai dažnai išsako šabloninę kritika, esą teisingoms kompensacijoms prireiks dešimties ar daugiau milijardų litų (vieno ar kelių Lietuvos metinių biudžetų). Manipuliuojant šiais skaičiais lengva įtikinti, kad problema neturi sprendimo.

Diskusijose dėl kompensacijos už negrąžinamą žemę dažnai teigiama, neva žemės vertinimo metodikos negalima keisti dėl to, kad dalis žmonių jau pasinaudojo siūloma kompensacija ir tokiu būdu bus pažeistos jų teisės. Tačiau remiantis tokia logika ir mirties bausmės panaikinimas yra taip pat nesąžiningas jau nuteistųjų atžvilgiu. Kalbant apie jau įvykusį nuosavybės atkūrimą, svarbiausia pažymėti, kad nemaža dalis žemės yra grąžinta natūra, nes tokį grąžinimo prioritetą nustatė įstatymas. Piliečiai, kuriems buvo mokamos kompensacijos, nebuvo verčiami skubiai rinktis kompensavimo būdą, daliai piliečių žemės vertinimas ankstesniais metais buvo priimtinas ir jie sutiko su siūlomomis sąlygomis. Pasitaikė netgi atvejų, kai pagal valstybinę metodiką paskaičiuota žemės vertė buvo didesnė už realiąją.

Jei šiandien valstybė nuspręstų peržiūrėti galiojančią vertinimo metodiką ir žmonės nebūtų verčiami sutikti su absurdiškomis kainomis už sklypus miestuose – galima būtų rasti kompensavimo mechanizmų, adekvačių valstybės biudžeto galimybėms. Tai ir jau anksčiau minėtas patrauklios žemės fondas, neskaidrių sprendimų peržiūrėjimas (dokumentai, liudytojai išlikę!), o taip pat faktinio kompensavimo vidurkio apskaičiavimas. Pastaroji priemonė remiasi aritmetiniu vidurkiu, kokiu procentu nuo realios tuometinės žemės rinkos vertės vidutiniškai buvo kompensuojama už žemę iki šiol. Gavus procentinį vidurkį, jo pagrindu būtų galima atlikti žemės vertinimą, skaičiuoti bei mokėti kompensacijas už natūra negrąžinamą žemę.

Suprantama, kad valstybė negali patenkinti visų žemės savininkų reikalavimų, tačiau toleruoti esamą padėtį – vadinasi, gilinti prarają tarp piliečių ir institucijų. Juk baigiamojo reformos etapo paleidimas savieigai yra ne kas kita, kaip neskaidrių ir korumpuotų valdininkų bei jų sprendimų dangstymas. Jei valstybė ryžosi itin sudėtingam žingsniui ir nusprendė atkurti prieš 50 metų atimtą žmonių nuosavybę, tai pastarųjų laikų sprendimai ir klaidos, taip pat ir teismų klaidos – kur kas lengviau ištaisomos: tereikia politinės valios ir nepakantumo korupcijai. 2006 m. vis dar net 64 proc. Kauno apskrities problemas tiriančio Seimo kontrolieriaus skundų buvo susiję su piliečių teise į nuosavybę. Teismai ir valstybės institucijos vis dar yra apkrautos bylomis ir skundais dėl žemės grąžinimo.

Tinkamai nepasiruošus žemės reformai, prasidėję žemės “kilnojimo” ir kiti neskaidrūs procesai sukūrė prielaidų ilgalaikiam ir skausmingam socialiniam konfliktui. Nepatenkinti institucijų sprendimais ir konkrečiai žemės vertės nustatymo metodika, žemės savininkai dar ilgą  laiką vargins save ir teismus bylinėjimosi maratone. Tik ryžtingi politiniai veiksmai ir sąžiningas anksčiau padarytų klaidų pripažinimas leis išspręsti reformos rebusą. Tikiu, kad Seimas pritars mano pasiūlytam kreipimosi į Konstitucinį teismą projektui, o galbūt pati Vyriausybė nedelsdama ras būdą pataisyti ydingą žemės vertinimo metodiką.