Žurnalistas Albertas Oniūnas nusižudyti nesiruošė
|

Žurnalistas Albertas Oniūnas nusižudyti nesiruošė

Šiandien vakare kilo mintis pasidomėti kuriame spaudos leidinyje dabar dirba žurnalistas Albertas Oniūnas. Aš su juo susipažinau 2002 m., ir jis susidomėjo mano turėta informacija apie Lietuvos įstatymų leidėjų įvykdytą „teisinės” bazės sukūrimą Lietuvos piliečių žemės valdų išgrobstymui bei konkrečiu, 136 ha ploto, šimto trisdešimt šešių milijonų litų vertės žemės valdų išgrobstymu Kauno rajone Ringaudų kaime. Tuomet mes buvome kelis kartus susitikę asmeniškai, aš jam įteikiau dokumentų kopijas, o neaiškumus aiškinomės telefonu ir e-paštu. Tačiau straipsnis numatytu laiku „Akistatoje” išspausdintas nebuvo. Ponas Oniūnas man neskambino ir aš nusprendžiau kad „Akistatos” redakcija tą straipsnį spausdinti atsisakė. Kadangi taip jau buvo buvę kituose laikraščiuose – nusprendžiau žmogui neįkyrėti ir taip pat jam neskambinau. Kad surasti mane dominančią informaciją – šįvakar į „Google” paiešką aš įvedžiau jo pavardę. Radau du laikraščių straipsnius ir praėjus kelioms valandoms po jų perskaitymo vis dar niekaip negaliu atsigauti. Tai straipsniai „Kauno dienoje”: Žurnalistas pasirinko savo herojų likimą ir „Vakarų Eksprese: Spėjama, kad nusižudė “Akistatos” žurnalistas. Juose aprašyta baisi šio žurnalisto mirtis – savižudybė nusinuodijant savo paties automobilio išmetamomis dujomis. Atsisveikinimo raštelio žurnalistas nepaliko. Velionis žurnalistas Albertas Oniūnas rašė apie korupciją Lietuvos teisėsaugoje ir rašė gerai.

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)

Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje” mano pateikti faktai apie posovietinės Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams (ypač užsieniečiams) gali pasirodyti neįtikėtinais – nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui. Mano pateikiami faktai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House” skelbiamiems duomenims apie tai – kad LR turi piliečių išrinktą valdžią, žmogaus teises ginančią Konstituciją ir yra priskiriama prie žmogaus teises ir laisvės užtikrinančių laisvųjų šalių. Šioje vietoje būtina pastebėti, kad stalininės SSSR konstitucijos tekstas buvo pats humaniškiausias pasaulyje – tačiau tai visiškai nereiškė – kad praktiškai naudodamiesi tos konstitucijos deklaruojamomis teisėmis stalininių gulagų kaliniai galėjo apsiginti savo teises…

Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę
|

Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę

Posovietinės Lietuvos politikai kaip neabejotiną vakarietišką vertybę mums primeta taip vadinamą “nuomonių pliuralizmą”. Jie aiškina, kad šiuo dviejų žodžių junginys reiškia bendrą visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Anot politikų kiekvienas žmogus turi teisę turėti bet kokią savo nuomonę. Tai reiškia, kad melagio, vagies ar net žmogžudžio nuomonė yra lygiavertė su normalaus protaujančio žmogaus (homo sapiens) nuomone. Ta nuomonė – kuriai demokratiniuose rinkimuose pritaria rinkėjų dauguma – nulemia tolimesnį demokratinės visuomenės gyvenimą. Taip yra teoriškai. Praktiškai šioje vietoje nuomonių lygiavertiškumas baigiasi. Labai įdomu: kasdieniniame gyvenime tie rinkėjai vadovaujasi „nuomonių pliuralizmu” įvardijama nuomonių įvairove – o rinkimuose tos įvairovės atsisako ir savo ateitį renkasi iš jų asmenines nuomones neatitinkančių politikų pasiūlymų. Tai vadinama pačia geriausia – iš per visą žmonijos istoriją sugalvotų – demokratine valstybės valdymo forma. Išsiaiškinkime – kodėl taip yra? „Nuomonių pliuralizmu” įvardijamas dviejų žodžių junginys pozityvios prasmės atžvilgiu nieko konkretaus nereiškia. Tačiau tai visiškai nereiškia – kad ši sąvoka savyje neturi ir negatyvios prasmės. Negatyvi jos prasmė pasireiškia tuo – kad su „nuomonių pliuralizmo” pagalba iš žmonių sąmonių yra ištrinama pasaulio sandaros dėsnius atitinkanti vertybių vertinimo sistema. Todėl politikų vykdomas „nuomonių pliuralizmo” praktinis taikymas mūsų gyvenimuose visuomenei nieko pozityvaus neatneša.

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose
|

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose

Mąstymo procesą žmonės supranta kaip tiesioginį informacijos valdymą, keitimą ar kūrimą. Tačiau reali mastymo proceso tikrovė yra kitokia – mastydami žmonės jokių tiesioginių veiksmų su informacija nevykdo. Tikrovėje, kuomet žmogus mąsto – tas žmogus keičia savo smegenyse vykstančius procesus: neuronų elektrinių iškrovų dažnį, grupavimą ir formą – bei (keičia) savitarpio ryšius tarp vienos grupės neuronų ir ryšius tarp neuronų grupių – esančių įvairiose smegenų dalyse. Tokie dinaminiai neuronų grupių būsenos kitimai yra tik tų pokyčių priežastimi esančio išorinio objekto (informacijos apie tą objektą) kodas – o ne pati informacija apie objektą. Pavyzdžiui, žmogaus išgirsti žodžiai sukuria du pagrindinius nervinių ląstelių pokyčius. Pirmiausiai garsinės žodžių charakteristikos žmogaus smegenyse yra perdavinėjamos kaip pirminio akustinio kodo parametrus (bet ne prasmę) atitinkantys elektriniai impulsai. Veikiant tiems impulsams sukuriamas (smegenų) nervinių ląstelių aktyvumas – kodas – yra nukreipiamas į ilgalaikę atmintį – kurią (kiekvienas) žmogus yra sukaupęs kaip savo ilgalaikio patyrimo rezultatą. Naujas, ilgalaikei atminčiai perduotas kodas su ją sąveikauja dvejopai. Jis gali aktyvuoti ilgalaikę atmintį ir sukurti naują antrinį elektrinį prasminį kodą, kuris yra „tarsi smegenyse atgijęs žodis” ir gali tapti kitų, žymiai sudėtingesnių žmogaus psichikos procesų priežastimi.

Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo
|

Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo

Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu” vadinamo „sąmonės rūko” žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas” yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo” bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime – aš Jums nuoširdžiai pritarsiu. Man tai taip pat labai įdomu. Visiškai galimas atvejis, kad po šio „sąmonės rūko” atsisakymo mes susidursime su mažiausiai dviem netikėtomis problemomis. Pirmoji iš jų bus ta, kad paaiškės – jog mes visi iki šiol gyvenome „valdžią turinčiųjų” melu pagrįstos, tų „valdžią turinčiųjų” savivalės sąlygomis. Antroji bus dar liūdnesnė – nes mes suvoksime, jog be pašalinio diktato mes nesuvokiame kaip ir kodėl mums reikia gyventi. Gerbiamus oponentus prašau neskubėti piktintis ir aiškinti, kad: „Jūs puikiai žinote kaip reikia gyventi” – nes jei Jūs tai žinotumėte – tai tuomet pagal tas žinias (o ne pagal „valdžią turinčiųjų” diktatą) gyventumėte jau dabar… Nepamirškime, kad senųjų bendražmogiškųjų vertybių mes esame lyg ir atsisakę, jas perkeldami į lyg ir neegzistuojančias „idealizmo” ir „mistikos” sritis.

Prasideda Žmogaus teisių mėnesio renginiai

Kaip ir kasmet, Žmogaus teisių stebėjimo institutas skelbia gruodį Žmogaus teisių mėnesiu ir kviečia į eilę renginių. Žmogaus teisių mėnuo 2007 atidaromas gruodžio 7d. diskusija “Žmogaus teisės teisėkūroje”. Šia – trečiąja – diskusija Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lietuvos žurnalistikos centras tęsia susitikimų su žurnalistais ciklą. Diskusiją moderuos LR Seimo narys, buvęs ŽTSI Valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas. Šios diskusijos metu bus paskelbta tradicinė metų Žmogaus teisių nešlovės lyga. Diskusija vyks Atviros Lietuvos fondo konferencijų salėje (Didžioji 5, 4-as aukštas), pradžia – 9:30 val. Taip pat gruodžio 7d. 10 val. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos posėdžių salėje įvyks konferencija “Neįgalieji Lietuvos kultūriniame kontekste”, kuri aptars neįgaliųju integracijos klausimus. ŽTSI iniciatyva konferencijos dalyviams bus parodytas filmas apie fizinės aplinkos nepritaikymą neįgaliųjų poreikiams. Pagrindinis konferencijos organizatorius – Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”. Tarptautinę Žmogaus teisių dieną, gruodžio 10-ąją, bus įteiktas 2007 metų Žmogaus teisių šauklio apdovanojimas. 2006 metų Žmogaus teisių šaukle buvo paskelbta buvusi “Krekenavos Agrofirmos” darbuotoja Dalia Budrevičienė.

Sociali ir socialistinė

Taip parašė eilėraštyje „Lietuva – didvyrių žemė” Maironis „Pavasario balsuose”. Ką dabar pasakytų poetas, nesunku spėti, nes partijų skaičius išaugo taip, kad vien „demokratinių” priskaičiuojama keletas, tarsi demokratinėje valstybėje galėtų būti ir kokių prievartinių partijų. Ką skelbia tos partijos savo programose, reikėtų vertinti labai kritiškai, vertinti ne pagal sparnuotus žodžius, o – pagal darbus. Būtų gera, kad mūsų politologai ne tik prieš rinkimus pabandytų parodyti, ką sako ir ką daro tie politiniai dariniai. Nebūdamas politologu, šių eilučių autorius bando palyginti dvi demokratinėmis pasivadinusias partijas, iš kurių viena maža, tačiau tradicinė, į socialinį bei kitokį piliečių saugumą orientuota Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS), gi kita – skaitlinga, valdančioji, turtingoji, atstovaujanti stambų kapitalą, iš „brandaus socializmo” gimusi, tik savo darinio saugumu besirūpinanti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Todėl pirmąją reikėtų suvokti kaip socialios demokratijos politinį darinį, antrąją – kaip socialistinės demokratijos darinį (sovietinio „demokratinio centralizmo” paveldėtoją, tęsėją). Verta skaitytojui priminti pastarosios „raidą”. Ta „raida”, kaip rodo daugiametė patirtis, – tik chameleono išdaigos, norint prisitaikyti prie sąlygų. Tos partijos lopšys – KPSS (komunističeskaja partija Sovetskovo Sojuza), vėliau – LKP (Lietuvos Komunistų partija).

|

Ar Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus rengia Lietuvos Vyriausybės paskirti žmonės?

Ar gali būti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartyse prieš Lietuvą dėl savininkų skundų nepriimtinumo nėra išreikšta antros kolegijos septynių teisėjų nuomonė, bet tik Lietuvos vyriausybės paskirtos teisėjos-pareiškėjos nuomonė (kuri iki 2004 m. spalio 31 d. buvo vyriausybės atstovė Strasbūre)? Dėl to nėra negalima, kad nutartyse įforminta vien Lietuvos vyriausybės pozicija. Kristijonas Nekvedavičius gimė ir užaugo Vokietijoje. Jo tėvas buvo žinomas Lietuvos visuomenės veikėjas Kostas Nekvydas-Nekvedavičius, trečiasis Kauno miesto ir apskrities viršininkas, kuris 1920 m. vasario 16 d. sutrukdė bolševikų planuotą valstybės perversmą (žr. laikraščio KAUNO LAIKAS straipsnį „Lietuvos sūnus, išgelbėjęs valstybę”, Nr. 91 (631) 1993 m. gegužės 15 d., be to, laikraščio KARYS 1991 m. Nr. 9 straipsnį „Neįvykusio Lietuvos kariuomenės sukilimo užkulisiai”, žr. Lietuvos Enčiklopedijos XXXVI tomo straipsnį.) Sklypas Kaune-Perkūno alėjoje jam buvo valstybės padovanotas kaip tėvynės padėka. 2004 m. gruodžio 10 d. jis kreipėsi i EŽTT visų pirma dėl to, kad Lietuvos teisėjai tyčia nenagrinėjo jo vindikacinį ieškinį, išreikalauti jo tėvo namus iš svetimo neteisėto valdymo, aiškiai pažeidžiant Lietuvos CPK 346 str. 2 d. 2 p. ir CPK 279 str. 4 dalį ir netaikant LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000-02-21 nutartį byloje Nr. 3K-3-203/2000.

|

Lietuviškas šašlykas (ne valgytojams)

Žurnalistė Audra Čepauskaitė kalbino Norvegijos politologą Svenną Arne Lie, o pokalbį, pavadintą „Vaikščiojant po politinę dykumą, ji didėja”, žiniasklaidai pateikė 2007 07 30 (lrt.lt). Kelerius metus Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas S.A.Lie teigia, jog Lietuvoje demokratija neveikia – partijos beveidės, o žiniasklaida atsistatydino. Politologo nuomone, tai nėra pereinamojo laikotarpio problema, o atsakomybė už krizės gilėjimą tenka pažiūrų neturintiems ir jokioms visuomenės grupėms neatstovaujantiems politikams, kuriantiems tuščias partijas. Politologas pažymi, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes nėra konkurencijos tarp idėjų ir interesų, politinės partijos jokiems visuomenės interesams neatstovauja, nes nėra partijų ginančių darbininkus bei ūkininkus, nėra partijos atstovaujančios krikščionims, tėra tik partijos, atstovaujančios partijos vadovo bei jį supančios aplinkos interesams. Pokalbis iš tikrųjų įdomus, nes politologo įžvalgos skatina sukrusti ne tik save valstybės vyrais ir politikais laikančius asmenis, bet ir visuomenę, kuri iš tikrųjų turėtų vykdyti politiką (valstybės reikalų tvarkymą), nes ji ir sudaro valstybės pamatą bei turinį. Skaitytojas suras minimą pokalbį internete, o šių eilučių autorius mūsų politinei padėčiai apibūdinti politologo įžvalgų šviesoje pasitelkia anekdotą iš pažįstamos nesenos praeities.

|

Ką daryti, kad politika būtų gera?

Politiką, kaip ir daugelį reiškinių susijusių su valstybe, visuomenė įvairiai suvokia, nelaiko jos savastimi, nuo jos šalinasi, vengia arba į ją eina tam tikrų asmeninių ar grupuočių interesų vedama. Iš tikrųjų politika senovės Graikijoje ir kitur iki XVIII a. buvo laikoma mokslu apie valstybės valdymą. Kadangi politika neturi mokslui priskirtinų požymių, ji mokslu nelaikoma, tačiau mokymo objektu, siekiant visuomenę supažindinti su įvairiais valdymo būdais, valstybės valdymo sandara, gali ir privalo. Iš tikrųjų politika yra valstybinių institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Į pagrindinį valstybės įstatymą – konstituciją, kokį valstybės reikalų tvarkymo būdą valstybė yra pasirinkusi, rašoma pirmuoju straipsniu, o kiti konstitucijos straipsniai aiškina, kaip tas pirmasis straipsnis realizuojamas. Žodis politika turi ir kitą, neigiamą prasmę, Tai maskuotas veikimas, išsisukinėjimas, turint ne valstybės reikalų tvarkymo, jos tvirtinimo, o kitus, net kenksmingus valstybei tikslus. Tokie reiškiniai tarpsta ir mūsų akyse, kai perkamais balsais stengiamasi pakliūti į valdžias, korupciniais veiksmais joje išsilaikyti ir turėti asmeninę ar klano naudą. Per keliolika nepriklausomybės metų tokių pavyzdžių buvo apstu: iškeltų per 200 bylų dėl kolūkių turto išgrobstymo numarinimas, žalingi valstybei „Pagirių šiltnamių” bei „Alitos” privatizavimai, šešėlinė ekonomika.