Darbas – žurnalisto, alga – altruisto

Žiniasklaidos priemonių vadovai dažnai elgiasi kaip prastos pirties šeimininkai: jei yra vandens, tai nėra vantų; yra vantų – nėra vandens. Žurnalistai, ypač komercinių televizijų, gauna nemažus atlyginimus, tačiau dažniausiai neturi jokių socialinių garantijų, patys susimoka už gydymą ir gaus nedideles pensijas.

Žurnalistų prašymai sudaryti darbo sutartis atsimuša kaip į sieną – darbdaviams reikia mokėti mažesnius mokesčius, kuomet dirbama pagal autorines sutartis. Tačiau Nacionalinio transliuotojo darbuotojai nusprendė šią sieną griauti ir prabilo apie galimą streiką.

LRT žurnalistai reikalauja didesnių atlyginimų

Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) darbuotojai per visuotinį darbuotojų susirinkimą LRT vadovų pareikalavo didinti atlyginimus. LRT Kūrybinių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Diana Vipartienė tikisi, kad vadovybė padidins atlyginimus iš komercinių lėšų ir streikuoti nereikės.

„Streikuoti nesiruošiame, tikimės, kad LRT vadovybė atlyginimus pakels ir be streiko. Jei mūsų nesikvies tartis, jei LRT taryba netalkins, rengsime spaudos konferenciją“, – perspėja D. Vipartienė.

„Šiemet atlyginimus būtina pakelti visiems, nes visi gerai dirba“, – akcentuoja profsąjungos pirmininkė.

LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis sako, kad atlyginimai kyla priklausomai nuo laidų projektų, tačiau profesinės sąjungos atstovų tai netenkina. „Atlyginimai daliai LRT darbuotojų 10 procentų buvo padidinti 2004 metais. Ir tada didelė dalis darbuotojų buvo nepatenkinti, nes atlyginimus padidino ne visiems“, – sako D. Vipartienė.

Tegu skęstantieji gelbėjasi patys

Dauguma LRT ir kitų žiniasklaidos priemonių žurnalistų dirba tik pagal autorines sutartis arba pagal darbo sutartį gauna tik dalį algos, o pagal autorines sutartis – papildomą honorarą.

Žurnalistai tokiu atveju turi minimalias socialines garantijas, pavyzdžiui, sergant atlyginimas skaičiuojamas tik pagal sumą darbo sutartyje.

Daugumai žurnalistų atostogos neapmokamos. D. Vipartienė pasakoja, kad Lietuvos radijo darbuotojai gauna ne visus „atostoginius“ – tik nuo darbo sutarčių, o ne autorinių, todėl dažnai nenori atostogų, iš jų grįžta nepailsėję.

„Kalbant apie pensijas, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Vyresni žurnalistai jau nebespės užsidirbti pensijos. Kai nemokama „Sodrai“, apgaunama ir valstybė“, – piktinasi profesinės sąjungos pirmininkė.

Didesnių atlyginimų prašo techniniai darbuotojai

Pasak LRT generalinio direktoriaus K. Petrauskio, vasario pabaigoje bus aišku, ar LRT galės didinti atlyginimus visiems darbuotojams.

„Reikia kaip vadovui įvertinti, ar padidinus atlyginimą bus padaroma daugiau, ir iš kur paimti lėšų atlyginimų didinimui“, – mintimis dalijasi K. Petrauskis. Jo teigimu, LRT taryba situaciją vertina realiai ir sako, kad LRT administracija turi ieškoti galimybių, kaip padidinti atlyginimus.

„Atlyginimus prašo padidinti techniniai darbuotojai. Visi norėtų, bet, matyt, žurnalistai labiau suvokia, kada juos įmanoma padidinti“, – tvirtina K. Petrauskis. LRT generalinis direktorius sako, kad tariasi su padalinių vadovais, kuriems darbuotojams didinti atlyginimus. Jis mano, kad darbuotojų streiko tikrai nebus.

K. Petrauskis sako, kad LRT žurnalistai turi visas socialines garantijas – juk jos skaičiuojamos nuo darbo sutarčių, pagal įstatymus.

Į priekaištus, kad radijo darbuotojai po atostogų grįžta nepailsėję ir nenori atostogauti, LRT generalinis direktorius atsako, kad žurnalistai noriai eina atostogauti.

Skirtingi standartai?

LRT Kūrybinių darbuotojų profesinė sąjunga kasmet derasi su nacionalinio transliuotojo administracija dėl atlyginimų.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus nuomone, šiemet normalios derybos neįvyko, tačiau abiem pusėms būtų geriau, jei susitartų be streiko. „Nacionalinio transliuotojo politiką formuoja LRT taryba. Ji turėtų padėti LRT darbuotojams išsireikalauti didesnių atlyginimų ir socialinių garantijų“, – sako D. Radzevičius.

„Keista iš LRT generalinio direktoriaus girdėti, kad būtų socialiai neteisinga didinti atlyginimus visiems, todėl jie bus didinami atskiriems padaliniams. Manau, kad atlyginimus reikia proporcingai didinti kiekvienam. LRT didina išmokas prodiuserinių kampanijų žurnalistams, nes jie to reikalauja, bet prioritetas turėtų būti teikiamas tiems, kurie dirba visuomenės labui, o ne komercinėms kampanijoms“, – tvirtina LŽS pirmininkas.

„Taikomi skirtingi standartai prodiuserinių kampanijų, ruošiančių laidas LRT, ir pačios nacionalinės televizijos žurnalistams. Nacionalinio transliuotojo žurnalistų socialinės garantijos panašios į komercinių žiniasklaidos priemonių: yra darbo santykiai, bet mokamas tik honoraras. Jeigu darbas nuolatinio pobūdžio, už jį turėtų būti ir mokama kaip už nuolatinį. Daugelis žurnalistų darbų yra kasdieniai informaciniai pranešimai, o ne autoriniai kūriniai, todėl už juos turėtų būti mokama pagal darbo sutartis“, – problemą įvardija
D. Radzevičius.

Pliusai LRT darbuotojams

„Priešingai nei teigia profsąjungų pirmininkė, LRT darbuotojams stengiamės suteikti ir kitų „bonusų“: stengiamės kelti darbuotojų kvalifikaciją, organizuojame anglų kalbos kursus (privačiai pusmečiui tokie kursai kainuotų 1–2 tūkstančius litų, o LRT darbuotojai moka tik 100 litų), kompiuterių kursus, suteikiamos lengvatos lankytis sporto klubuose, burtų keliu išrenkama, kurie darbuotojai gaus nuolaidas kelionių kuponams. Žurnalistai vyksta kūrybinių komandiruočių į užsienį“, – pasakoja LRT generalinis direktorius.

„Niekas nenorėtų dirbti taip, kaip prodiuserinių kampanijų žurnalistai, kurie turi tris mėnesius neapmokamų atostogų, nes vasarą daugelis laidų netransliuojama. Šiuo atžvilgiu LRT žurnalistai yra privilegijuoti, nes gauna pastovų atlyginimą ir neturi išeiti atostogų 3 mėnesiams“, – sako K. Petrauskis.

„Tikrai nėra taip, kad LRT administracija taikytų skirtingus standartus prodiuserinių kampanijų ir savo žurnalistams, nes prodiuserinių kampanijų laidos į LRT patenka per konkursus. LRT administracija ir LRT taryba sprendžia, už kokias laidas verta mokėti prodiuserinėms kampanijoms“.

Blogiau tik nelegalams

„Žurnalistas yra mažiausiai socialiai apsaugotas. Mažesnes socialines garantijas turi tik dirbantys nelegaliai.

Visuomenės informavimo priemonių savininkai yra įstatymais įpareigoti mokėti žurnalistams atlyginimus pagal darbo sutartis, tačiau kiekvienas ieško būdų, kaip sutaupyti mokesčių“, – sako D. Radzevičius.

LŽS pirmininko nuomone, neteisėtą mokesčių taupymą žurnalistų sąskaita turėtų kontroliuoti Darbo inspekcija.

Norėdami gauti pensiją, žurnalistai turėtų su darbdaviais derėtis dėl darbo sutarčių, kaupti pinigus privačiuose fonduose arba savarankiškai mokėti „Sodrai“.

Pastarąja galimybe, D. Radzevičiaus teigimu, žurnalistai naudojasi retai.

Priešnuodis darbdavių ir darbuotojų nesutarimams

LŽS pirmininkas sako, kad Tarptautinė žurnalistų federacija rekomenduoja kiekvienos žiniasklaidos priemonės darbuotojams ir darbdaviams pasirašyti kolektyvinius susitarimus. Tai padėtų užbėgti už akių darbuotojų ir darbdavių nesutarimams.

„Iš jų daugiau naudos darbuotojams. Natūralu, kad darbdaviai vengia įsipareigojimų. Be to, Lietuvoje nėra tradicijos jų pasirašinėti. Tokia tradicija yra Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse“, – D. Radzevičius vardija priežastis, kodėl Lietuvos žiniasklaidos priemonėse kolektyvinės sutartys pasirašomos retai. Jo nuomone, kolektyvinių sutarčių pasirašymas pagerintų žurnalistų darbingumą bei redakcijų mikroklimatą.

Pasak D. Radzevičiaus, Lietuvos žurnalistų sąjunga gali padėti žurnalistams susiburti, derėtis su darbdaviais, jei reikia, LŽS gali skirti advokatą, tik žurnalistai turėtų patys aktyviau kreiptis į sąjungą. „Tačiau pirmiausia, ką LŽS gali padaryti, – šviesti žurnalistus“, – sakė LŽS pirmininkas.

Nauda abiem pusėms

Pirmoji kolektyvinė sutartis dienraštyje „Kauno diena“ buvo pasirašyta tuomet, kai įstatymai įteisino tokią galimybę.

Pasak „Kauno dienos“ žurnalistų profesinės sąjungos pirmininkės žurnalistės Linos Navickaitės, kolektyvinė sutartis naudinga ir darbdaviams: jie žino, ko tikėtis iš darbuotojų, žino, kad darbuotojai yra įsipareigoję, pavyzdžiui, dėl papildomo darbo. O darbuotojai žino, ko gali reikalauti iš darbdavių.

„Kauno dienos“ žurnalistams nereikėjo spausti darbdavių ar grasinti jiems teismais, kad būtų pasirašyta kolektyvinė sutartis. Be to, šio dienraščio žurnalistams įmokos „Sodrai“ skaičiuojamos nuo didesnio nei minimalus atlyginimo.

Situacija komercinėse televizijose nėra gera

„Kai kurie žurnalistai pagal darbo sutartis gauna „minimumą“, tačiau daugelis, dirbantys jau po 6–7 metus, dirba tik pagal autorines sutartis“, – sako TV3 televizijoje dirbęs žurnalistas.

Pasak jo, darbuotojai prašo darbo sutarčių, bet vadovai atsisako jas pasirašyti. Tačiau žurnalistas priduria, kad atlyginimai televizijoje konkurencingi.

„Techninė bazė TV3 televizijoje tragiška: kompiuteriai seni, būdavo, kad grįžę iš filmavimo žurnalistai stumdydavosi, kuris pirmas rašys tekstą, nėra archyvų, veikia ne visos kameros, trūksta mašinų, juostų. Ta pačia juosta filmuojama tol, kol ją „suvalgo“ kamera. Nemanau, kad taip yra kitose televizijose. Turtingiausia televizija į techninę bazę neinvestuoja“, – pasakoja žurnalistas.

TV3 generalinis direktorius Ramūnas Šaučikovas neigia žurnalisto žodžius ir tvirtina, kad pastarieji dirba pagal darbo sutartis, kartais pagal autorines, o televizijos techninė bazė – viena geriausių Baltijos šalyse. Anot R. Šaučikovo, jos rezultatą žiūrovas mato ekrane. Užsiminus, kad žurnalistas teigia kitaip, generalinis direktorius atsakė, kad nenori komentuoti nuomonės.

***
„Pagal darbo sutartį gauname ne „minimumą“ – beveik dvigubai didesnę sumą. O visa kita – autoriniai honorarai. Manau, kad panaši situacija ir kitose televizijose“, – sako savo pavardės nenorintis skelbti LNK žurnalistas.

Pasak jo, atostogų metu yra mokamas atlyginimas, kuris numatytas tiek darbo, tiek ir autorinėje sutartyje: „Geranoriškumo principu moka viską, kaip ir priklausytų“.

Kaip papildomas darbuotojų motyvavimo priemones LNK žurnalistas mini nuolaidas sporto klube, apmokamas užsienio kalbų pamokas – už 3 mėn. kursus žurnalistui tereikia mokėti keliasdešimt litų.

Advokatės Lauros JUOZUMAITĖS komentaras:

Asmenys, kurie dirba kūrybinį darbą ir kurių veiklos rezultatams taikytinas Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymas, visada turės pasirinkimo galimybę – dirbti pagal darbo sutartį arba pagal autorinę sutartį. Be jokios abejonės, ta pasirinkimo galimybė yra tik formali, kadangi, kaip praktika rodo, dažniausiai sąlygas diktuoja užsakovas (darbdavys). Pasirinkimas tarp darbo ir autorinės sutarties yra sąlygojamas apmokestinimo ypatumų, t. y. užsakovas gali gauti tą patį darbo rezultatą mokėdamas valstybei daug mažesnius mokesčius. Apmaudu, bet iki šiol panašiai galvoja ir didelė dalis kūrybine veikla užsiimančių asmenų, teigdami, kad jiems rūpi gauti kuo didesnį honorarą, valstybei sumokant kuo mažesnius mokesčius.

Deja, mažesni mokesčiai – tai bene vienintelis autorinių sutarčių privalumas. Pagal Darbo kodekso nuostatas nuolatinio pobūdžio darbams privalo būti sudaromos darbo sutartys, tačiau šią įstatymo nuostatą darbdaviai dažnai linkę ignoruoti. Toks ignoravimas palankus darbdaviui, tačiau gali būti itin žalingas darbuotojui (autoriui).

Autorinė sutartis neužtikrina asmeniui socialinių garantijų, maža to, netinkamai sudaryta autorinė sutartis gali reikšti, kad autorius apskritai bus paliktas be autorinio honoraro.

Kadangi įstatymai numato skirtumą tarp pajamų apmokestinimo vienu ir kitu atveju, akivaizdu, kad darbdaviai stengsis ir toliau išnaudoti galimybę mokėti mažesnius mokesčius, todėl, mano nuomone, patys kūrybinį darbą dirbantys asmenys turėtų jau pirmojo pokalbio su darbdaviu metu pareikalauti, kad nuolatinio ir tęstinio pobūdžio darbams būtų sudaroma darbo sutartis.

Kolektyvinė sutartis įmonėje gali nustatyti palankesnes darbuotojams sąlygas, joje aptariamos sąlygos, kurių nereglamentuoja Darbo kodeksas, todėl kolektyvinės sutarties pasirašymas gali turėti teigiamos įtakos darbuotojų padėčiai. Tačiau kolektyvinės sutarties nuostatos netaikomos asmenims, kurie nėra tos įmonės darbuotojai, o dirba pagal autorines sutartis, todėl kolektyvinė sutartis neturės įtakos tokių asmenų statusui ir teisėms bei pareigoms.

Su situacija, kuomet vietoje darbo sutarčių sudaromos autorinės sutartys susiduria ne tik žurnalistai, bet ir kitų profesijų žmonės, todėl nebūčiau linkusi atskirai išskirti vien žurnalistų. Įstatymų keitimas ir griežtas žurnalistų darbo apmokėjimo tvarkos reglamentavimas nėra reikalingas. Dabar galiojantis Darbo kodeksas ir kiti įstatymai pakankamai aiškiai reglamentuoja, kada su darbuotoju turi būti sudaroma darbo sutartis ir kokios teisės bei pareigos iš jos kyla abiem sutarties šalims. Vienintelė problema, kurią šiandieną reikėtų išspręsti – kaip priversti darbdavius nuosekliai laikytis galiojančių įstatymų. O čia, matyt, yra ne vien įstatymo reglamentavimo dalykas, bet ir pačių darbuotojų iniciatyvos bei aiškios pozicijos laikymasis.

Žurnalistai ir kiti asmenys, dirbantys pagal autorines sutartis, tačiau manantys, kad darbo pobūdis atitinka darbo teisinius santykius, gali kreiptis į teismą, kad autorinė sutartis būtų pripažinta darbo sutartimi. Jis turėtų įrodyti, kad priklauso nuo darbdavio nustatyto darbo laiko, transporto, naudojasi jo priemonėmis bei pateikti teismui kitus byloje reikšmingus įrodymus.

Kitas būdas priversti darbdavį tinkamai įforminti susiklosčiusius teisinius santykius ir pasirašyti darbo sutartį – pranešti Valstybinei darbo inspekcijai, kad darbdavys vengia sudaryti darbo sutartį. Jei darbdavys Valstybinės darbo inspekcijos atstovams nepaaiškintų, ką asmuo, pasirašęs autorinę sutartį, veikia su jo darbo priemonėmis, ir jei tokių darbuotojų ne vienas, jam gali būti skirta 10 tūkst. litų bauda už nelegaliai įdarbintus darbuotojus. Be abejo, darbdavys taip pat turėtų galimybę teikti paaiškinimus, kokiu pagrindu ir kokiu tikslu vienas ar kitas asmuo yra įmonės patalpose, pvz., kad kūrybinį darbą dirbantis darbuotojas atėjo tik pataisyti kūrinio, nedirba nuolatinio darbo. Tokiu atveju, darbdaviui pateikus pakankamus argumentus ir nesant kitų svarbių aplinkybių, bauda jam nebūtų skiriama.