Paminklosaugos spąstai.

Situacija, kurioje atsidūrė nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo saugoma “Žemaitiška pastogė” – ne unikalus. Žmonių, kurie dėl įvairių aplinkybių pateko į įstatymų spąstus – daugybė. Gilinantis į “Žemaitiško sodybos” istoriją iškyla natūralus klausimas: ar valstybė turi tarnauti joje gyvenantiems žmonėms, ar žmonės turi užmiršti savo gyvenimus ir viską paaukoti biurokratiniam žmogų traiškančiam mechanizmui, kuris kažkodėl vadinamas “valstybe”?

Trumpa “Žemaitiškos pastogės” istorija tokia. Vida Stankūnienė, šios sodybos savininkė ir šeimininkė, kažkada pasiprašė valstybės apsaugos šiai sodybai. Ji naiviai manė, kad jeigu sodyba bus įtraukta į nekilnojamojo paveldo apsaugos sąrašus, tai bus lengviau tvarkytis – valstybė suteiks kažkokią paramą realiame gyvenime. O gavosi taip, kad vietoje paramos ji sulaukė geležinių retežių, kurie vadinami “Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas”. Sodyba, kuri neva saugoma – baigia sugriūti. Viskas, kas griūva ir nesaugu – “saugoma valstybės”. O viskas, kas titaniškom pastangom pastatoma ar sulipdoma šiame Gegužių kaimo etnokultūrinėje sodyboje gražaus ir prasmingo –nelegalu ir neteisėta. Ir atrodo, kad nėra jėgos, kuri priverstų tą “Šventą karvę – ĮSTATYMĄ” ne spardytis ir kandžiotis, o duoti pieną. Atrodytų, patys savo valstybėje galėtume tvarkytis, kaip patogu ir išmintinga. Jei koks įstatymas kvailas, jį juk galima ir pataisyti. Taip turėtų būti…
Ingrida Venciuvienė, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja su specialistais žada visokeriopą pagalbą, sprendžiant šią neišsprendžiamą mįslę. O kaip bus gyvenime – pamatysim.

Views All Time
Views All Time
145
Views Today
Views Today
1
0 0