Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, kuriuose būtų įmušta ar iškalta ir mūsų pagoniškoji ir naujoji, krikščioniškoji datos. Bėda ta, kad įrašus tokiuose radiniuose perskaityti lietuvius išmokė Lietuvą engusios tautos.

Tikrą perversmą šioje srityje galėtų padaryti Juozo Šeimio atrasta senųjų įrašų dešifravimo būdai, kuriuos jis aprašė savo knygoje „Gališkosios Runos“ (Marijampolė, 2003 m.). Juozas Šeimys perskaitė ne tik daugybę įrašų piniguose, bet ir senųjų tekstų kalendoriuose, įspaudų archeologiniuose radiniuose. Pavyzdžiu galėtų pasitarnauti pinigėlis, kuris priskiriamas Kijevo kunigaikščiui Vladimirui iš Gediminaičių dinastijos. Lietuvos valstybė Didžiojo Kunigaikščio Vytauto gimimo dieną švenčia 1350 metais. Ant šio pinigėlio, teigia Juozas Šeimys, parašyta Vytauto gimimo data 1351 metai pagal krikščioniškąjį, arba 6406 m. pagal pagoniškąjį kalendorių, mat pinigėlis nukaldintas vos tik gimusiam kunigaikščio Kęstučio sūnui Vytautui. Taip pat Vytautui užrašyti ir didžiuliai turtai – pusė visų prekybinių pelnų, kuriuos naujagimio kunigaikščio tėvas Kęstutis pasižadėjo dalintis su savo broliu Algirdu (jie buvo lygiaverčiai karaliai). Taigi viename pinigėlyje yra daugybė konkrečios ir labai vertingos informacijos! O pagal metodus, kuriuos naudoti mus išmokė rusai, pinigas priklauso Vladimirui, o kad Kijevo Vladimirui – tai turėtų būti savaime suprantama.

Kadangi šiame pinigėlyje – prekybinėje plomboje Juozo Šeimio perskaitytų įrašų ligi šiai dienai niekas nei patvirtino, nei paneigė, rastą jame datą – 6406 – renkuosi tolimesnėms aisčių genčių ištakoms ieškoti. Beje, šie metai sutampa su kitais Juozo Šeimio perskaitytais įrašais įvairios kilmės archeologiniuose radiniuose.

Juozas Šeimys perskaito įrašą ant faraono Tutanchamono auksinio sarkofago antvožo:

Lamų Papas Aistusas Cheopso ir data – 4105 metai. Pagal pagoniškąjį lietuvių kalendorių dabar yra 7067 metai. Atimkime iš 7067 mus su faraonu Aistusu Cheopso (Tutanchamonu) skiriančius 3738 metus ir gauname 3528 m. Skirtumas tarp datų ant sarkofago antvožo ir mūsų pagoniškojo kalendoriaus – beveik 500 metų. Jeigu J.Šeimys užrašą perskaitė teisingai išeitų, kad lietuvių kalendorius už egiptietiškąjį „jaunesnis“ 472 metais, taigi aisčių kilties šaknys turėtų būti senovės Egiptas. Doc. Rudzinskaitė-Arcimavičienė (Senovės Rytų Istorija, Kaunas, 1936) rašo:

„Daugumas šių dienų egiptologų laikosi tos nuomonės, jog semitai į Egiptą atsikėlė daugiausia iš šiaurės, per Deltą. Reikia manyti, jog ir Afrikos chamitai, prie kurių priskiriami senovės egiptiečiai, yra čia atvykę iš rytų, iš Azijos. Senovės egiptiečiai, laikydami Afrikos chamitus pirmutiniais Egipto gyventojais, praminė juos „Onu“. Pagal šumerinę teoriją, egiptiečių ir semitų kalbų panašumas turįs priežasčių tolimoje praeityje, kada tos dvi tautos, lygiai kaip ir indoeuropiečių tautų grupė, turėjusios bendrą protėvynę“.

Kazimieras Juraitis.

Views All Time
Views All Time
122
Views Today
Views Today
1
0 0