Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui. VII dalis.
Iškovojome nepriklausomybę ir atmerktomis akimis sapnuojame, kad pagaliau mes laisvi. Tikrai laisvi buvo knygnešiai ar Sibiro tremtiniai, kurie visaip ujami ir naikinami, išsaugojo savo laisvą mintį ir meilę Tėvynei bei gimtąjai kalbai. Tikrai laisvi buvo M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas, Vaižgantas, Jonas Basanavičius… Laisvi buvo Martynas Mažvydas, Kazimieras Būga, Antanas Baranauskas… Ką jie pasakytų išgirdę, kad reikia supaprastinti mūsų rašybą, „apkarpyti“ balsių nosines, nes užsieniečiams esą per sudėtinga suprasti. O mūsų pačių sukurta seimo komisija, turinti visokiausiais būdais saugoti seniausią pasaulio – lietuvių kalbą, bando ją naikinti!
Juozas Šeimys perskaito įrašus steloje, kuri stovi Čikagos muziejuje. Ten smulkiai aprašyti mūsų protėvių hetų su edonais žygiai ir nuotykiai, kovos su hidromis, lietuvių probočių nuotykiai pas actekus ir t. t., ir pan. Ir visa tai vyksta dar 100 metų iki faraono Tutanchamono gimimo!
Galbūt Juozas Šeimys kai kur klysta. Bet neklysta tik tie, kurie iš viso nieko neieško.
Tikroji laisvė neateina, pasikeitus politinei situacijai ar nubrėžus geografines sienų ribas. Ji prasideda iš vidaus, iš kiekvieno iš mūsų vidaus. Ir kaip čia nepaminėti Vydūno žodžių: kiekvienas vergas svajoja apie laisvę. Tačiau kai ji ateina, pradeda galvoti, – ką čia nuveikus? O kad pats mąstyti nemoka, tai pradeda ieškoti naujo šeimininko.
Lietuvių kalba iki XX amžiaus, kaip prieš kelis šimtmečius ir mūsų girios, pasauliui buvo terra incognita. Šiandien nebūtina šokti ant žirgo arba sėsti į lėktuvą, kad nukakti į kitą žemės rutulio vietą. Atsiradus kibernetinei erdvei, erdvės sąvoka pasikeitė, todėl kalbos labai greitai keičiasi – visi tapome „klajokliais“. Iš šalies klausant, kaip tarpusavy bendrauja virtualioje erdvėje – kompiuteryje gyvenantys žmonės, neįmanoma nieko suprasti. Pasaulyje gimė ir vystosi nauja, kompiuterių kalba. Ji naikina ne tik lietuvių, bet visas ligi šiol gyvavusias kalbas! Ir mes turime su tuo susitaikyti, nes neįmanoma istorijos rato pasukti atgal. Kaimai, per amžius buvę lietuviškosios kultūros genofondu, išmiršta. Mūsų vaikams vien perskaityti Baranausko „Anykščių šilelį“ – tikra kančia, nes jie tiesiog nesupranta kūrinio turinio tikrąja to žodžio prasme! Todėl jei nesuremsime pečiais ir bet kokia kaina nesaugosime ir nepuoselėsime to, ką iš protėvių paveldėjome – kaip individuali tauta mirsime jau po 30–50 metų, t. y. laiko liko tiek, kiek truks užaugti mūsų vaikai, nemokantys kalbėti tikrai lietuviškai.
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.
1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.
1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.
Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.
Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.
1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.
2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.
2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.
Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.
Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.
Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.
Turi septynis vaikus.
Parašykite komentarą