Esė Lietuvai, siuita – Vilniui. VI dalis.
Skaitant hebrajų Išėjimo Knygą ir atkreipiant dėmesį į tuos šventų raštų sakinius, į kuriuos yra nuorodos skaičiais arba labai nelogišku pasakojimo dalyvių elgesiu, išaiškėja štai kas. Senojo Testamento Išėjimo Knygoje pranašaujama, kad pasibaigus vienai Vandenio erai ir prasidėjus kitai (pasak astrologų, tas vyksta šiuo metu), egiptiečius-aisčius rasime šiauriniame žemdirbystės krašte, kur svarbią reikšmę turi rugiai ir kviečiai. Be to, tas kraštas turi būti susijęs su Marijos vardu.
Dėkokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus,
Žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą.
Įmestas į jūrą žirgas – tai žirgo žvaigždynas (šaulio zodiako ženklas). Žirgas su raiteliu, t. y Vytis – Lietuvos valstybės simbolis. Vežimas – Didieji Grįžulo ratai, arba Septyvi Šienpjoviai. Gali būti, kad ta jūra – Baltijos. Kaip dar vadina lietuviai Lietuvą? – Marijos kraštu. Kurį miestą, vienintelį visame margame sviete, pasaulio hebrajai vadina Šiaurės Jeruzale? – Vilnių!
Nagi patikrinkim, kas slypi lietuvių sostinės varde. Vilnius atvirkščiai – su iNLi V, t. y. galėtų būti su į Nilą vilnimi. Bet su kuo, su? Paklauskime legendų. Kunigaikštis Gediminas čia nušovė taurą. Tauras adverniškai – sa Ruat, arba čia Ratas. Graikų kalba Stauros reiškia kryžių. Kryžiaus ženklo kilmė taip pat egiptietiška. Vadinasi, kai su tauru vilnimi grįšime į Nilą, šiuolaikinės civilizacijos virsmo ratas užsidarys ir mes išgirsime dieviško grožio siuitą (ta – pirmas žodžio tauras skiemuo) Nilui ir Vilniui. Beje, mes turime dvi sostines – Vilnių ir Kauną. Abiejų miestų kilmė siejama su tauru. Kauno atsiradimo legendoje tarp tauro ragų buvo degantis kryžius, Vilniuje – krivių Krivaičio Lizdeikos liepsnojanti pranašystė apie Vilniaus ateitį. O Egipte Dievas Totas vaizduojamas su tauro galva, kur tarp ragų, kaip ant mėnulio pjautuvo, guli saulė – virsmo ratas, o rytų Lietuvos kaimuose Totomis (moteriškos giminės įvardžiu!) po šiai dienai vaikai vadina savo tėvus. Mūsų dabartinė sostinė Vilnius stovi ant Neries kranto. Neries vardą, veikiau upės vardo dvasią, mini dar Homeras savo Iliadoje, kada odėje apie Odisėjo (Odes sėjančio) klajones rašė apie herojaus susidūrimą su Sirenomis (Neris-Siren, skaitant atvirkščiai).
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.
1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.
1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.
Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.
Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.
1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.
2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.
2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.
Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.
Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.
Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.
Turi septynis vaikus.
Parašykite komentarą