Žmogaus teisės

Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjos pašalinimas iš posto yra nepaprastas aktas, tačiau yra rimtų pagrindų, kad LR Seimas kreiptusi į EŽTT pirmininką su reikalavimu, atleisti Lietuvos teisėją ir antros sekcijos pranešėją Danutę Jočienę iš teisėjos posto. Savininkų bylose Jočienė ignoruoja išplėstinės kolegijos („Grand Chamber“) sprendimus (pavyzdžiui sprendimą byloje „Loizidou pries Turkiją“, Nr. 40/1993/435/514 1996 m. gruodžio 18), kuriame EŽTT nusprendė, kad Turkija yra įpareigota grąžinti p. Loizidou nusavintą nekilnojamą turtą natūra arba mokėti piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą nepaisant to, kad nusavinimas įvykdytas neteisėto okupacinio režimo dar prieš Europos Žmogaus Teisių Konvencijos įsigaliojimo Turkijai, ir tuo būdu pati grubiausiai pažeidžia Lietuvos savininkų nuosavybės teises su pagrindinimu, kad Konvencijos pirmas protokolas („nuosavybės apsauga“) negalioja Lietuvos savininkams neva „ratione temporis“ (Lietuvos savininkų bylose: Užkurelienė prieš Lietuvą; Kalpokas&Kalpokas prieš Lietuvą; Jurevičius prieš Lietuvą (dalinai); Jurgelevičienė prieš Lietuvą; Bacevičius prieš Lietuvą; Nekvedavičius prieš Lietuvą (Vyriausybei komunikuotas, dar ne prileistas). Taip pat ignoruoja išplėstinės kolegijos sprendimą byloje Vasilescu v. Romania (1998 m, gegužės 22 d. Nr. 27053/95), kuriame buvo pabrėžta, kad nepaisant to, kad faktas, jog ponios Vasilescu turtas buvo de facto nusavintas prieš keletą dešimtmečių, neatėmė iš jos teisės ginti pažeistą savininkės teisę.

Žurnalistė Audra Čepauskaitė kalbino Norvegijos politologą Svenną Arne Lie, o pokalbį, pavadintą „Vaikščiojant po politinę dykumą, ji didėja”, žiniasklaidai pateikė 2007 07 30 (lrt.lt). Kelerius metus Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas S.A.Lie teigia, jog Lietuvoje demokratija neveikia – partijos beveidės, o žiniasklaida atsistatydino. Politologo nuomone, tai nėra pereinamojo laikotarpio problema, o atsakomybė už krizės gilėjimą tenka pažiūrų neturintiems ir jokioms visuomenės grupėms neatstovaujantiems politikams, kuriantiems tuščias partijas. Politologas pažymi, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes nėra konkurencijos tarp idėjų ir interesų, politinės partijos jokiems visuomenės interesams neatstovauja, nes nėra partijų ginančių darbininkus bei ūkininkus, nėra partijos atstovaujančios krikščionims, tėra tik partijos, atstovaujančios partijos vadovo bei jį supančios aplinkos interesams. Pokalbis iš tikrųjų įdomus, nes politologo įžvalgos skatina sukrusti ne tik save valstybės vyrais ir politikais laikančius asmenis, bet ir visuomenę, kuri iš tikrųjų turėtų vykdyti politiką (valstybės reikalų tvarkymą), nes ji ir sudaro valstybės pamatą bei turinį. Skaitytojas suras minimą pokalbį internete, o šių eilučių autorius mūsų politinei padėčiai apibūdinti politologo įžvalgų šviesoje pasitelkia anekdotą iš pažįstamos nesenos praeities.

Politiką, kaip ir daugelį reiškinių susijusių su valstybe, visuomenė įvairiai suvokia, nelaiko jos savastimi, nuo jos šalinasi, vengia arba į ją eina tam tikrų asmeninių ar grupuočių interesų vedama. Iš tikrųjų politika senovės Graikijoje ir kitur iki XVIII a. buvo laikoma mokslu apie valstybės valdymą. Kadangi politika neturi mokslui priskirtinų požymių, ji mokslu nelaikoma, tačiau mokymo objektu, siekiant visuomenę supažindinti su įvairiais valdymo būdais, valstybės valdymo sandara, gali ir privalo. Iš tikrųjų politika yra valstybinių institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Į pagrindinį valstybės įstatymą – konstituciją, kokį valstybės reikalų tvarkymo būdą valstybė yra pasirinkusi, rašoma pirmuoju straipsniu, o kiti konstitucijos straipsniai aiškina, kaip tas pirmasis straipsnis realizuojamas. Žodis politika turi ir kitą, neigiamą prasmę, Tai maskuotas veikimas, išsisukinėjimas, turint ne valstybės reikalų tvarkymo, jos tvirtinimo, o kitus, net kenksmingus valstybei tikslus. Tokie reiškiniai tarpsta ir mūsų akyse, kai perkamais balsais stengiamasi pakliūti į valdžias, korupciniais veiksmais joje išsilaikyti ir turėti asmeninę ar klano naudą. Per keliolika nepriklausomybės metų tokių pavyzdžių buvo apstu: iškeltų per 200 bylų dėl kolūkių turto išgrobstymo numarinimas, žalingi valstybei „Pagirių šiltnamių” bei „Alitos” privatizavimai, šešėlinė ekonomika.

Politika yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Verslas – gamyba, prekyba bei kitokia veikla, nukreipta į medžiaginę naudą, pelną. Griežtai atskirti verslo nuo politikos nedera, nes iš tikrųjų politika gali padėti verslui, verslas – politikai. Jei valstybės tvirtinimo dėlei sudaromos palankios sąlygos verslui, o verslas savo ruožtu tvirtina valstybės ekonominius pagrindus, galima teigti, kad politika ir verslas eina išvien. Tačiau, kai verslas pajungiamas vien politikai ar politika vien verslui, tiek politika, tiek verslas virsta jų regimybe. Kai Sovietų Sąjungoje nusavinus gamybos priemones, gamyba buvo pajungta politikai, bolševikinės propagandos plėtrai, komunistų partijų įvairiose šalyse finansavimui „pasaulinės revoliucijos” vardan, verslo neliko, o gamyba tapo nenaši, neefektyvi. Nors viešai buvo skelbiama proletariato diktatūra, demokratinis centralizmas, tačiau politiką vykdė viena partija – komunistinė klika. Trumpai tariant, toje imperijoje politika verslą „suvalgė”, todėl imperijos ekonominis pamatas sutrupėjo, kas ir atvedė į „perestroiką” bei pačios imperijos griūtį. Pasaulyje žinomas ir kitoks reiškinys kai per gamybą, per bankinio ir pramoninio kapitalo koncentraciją, valstybės reikalus pradeda tvarkyti turtuoliai, įsigali oligarchija, timokratija.

Vėl diskutuojama dėl politinės reklamos ribojimo per radiją ir televiziją. Apie tokį draudimą viešai šneka tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esantys Seimo nariai. Jei jau žadama riboti ar drausti politinę reklamą, gal tuomet reikia uždrausti ir dalyvavimą politikoje eiliniams piliečiams, juk daugelis mena laikus, kai „už politiką” trėmė, kalino. Tokie svarstymai ir kėslai gali kilti tik asmenims, kurie nežino ar nesuvokia žodžių politika, partija reikšmės, painioja politinę su partine veikla, politinę reklamą – su partine reklama. Pagrindinė žodžio politika reikšmė yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuvos Respublika, sudaro pilietinė visuomenė (ne jos valdžia, kaip kartais kai kas bando vaizduoti). Taigi ne tik politinės organizacijos (partijos), Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatai, bet ir visi sąmoningi piliečiai yra politikai. Jei karys saugo valstybės sieną, jei moksleivis sodina medelį valstybei pagražinti, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo pilietį, jei pilietis eina į rinkimus ar piketą, jie visi – aktyvūs politikos dalyviai. Piliečių nušalinimas nuo politikos prilygtų jų išpilietinimui.

Už tokius žodžius rašinėlio pavadinime, dar jo neperskaičius, autorius turėtų būti demokratiškai (daugumos valia) nukryžiuotas, nes mūsų laikais demokratija laikoma vos ne šventąja karve. Jai priskiriamos vertybės, kurių, autoriaus manymu, demokratija niekad savyje neturėjo, neturi ir neturės. Tačiau iškart tenka pridurti, kad demokratija žalinga ne visoms valstybėms. Ji, priklausomai nuo visuomenės brandos, gali tapti gėriu. Ir ne demokratijos pasmerkimo, o dėl jos ydų ir grimasų pavojų išvengimo einant į rinkimus, siūloma su demokratija, jos mechanizmu susipažinti nors paviršutiniškai. Pirmučiausia, dėl paties žodžio „demokratija”. Kai norima prastą vaistą įpiršti, blogą šunėką padaryti geručiu, netikusią idėją įsiūlyti, jiems duodamas gražus ar nesuprantamas pavadinimas, tarkim, – lotyniškas ar graikiškas. Tuomet jau labiau veikia ne pats daiktas ar reiškinys, o jo pavadinimas. Taip yra ir su žodžiu demokratija. Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia liaudies valdymą. Turime lietuvišką atitikmenį savivalda. Tačiau kažkodėl vartojame tarptautinį, tarsi jis nuo to įgytų kažkokių mistinių galių. Kita vertus, paprastą žmogų nesuprantami žodžiai atbaido. Jis su tokiu žodžiu, taigi ir su reiškiniu, nenori turėti reikalų. Taip ir yra įvykę: daugelis demokratijos išsigando, nesuvokę jos privalumo savo reikalus tvarkyti patiems, patikėjo juos vakarykštiems prievartautojams.