Reklama – su aiškiu religiniu kokybės ženklu
Vis dažniau susiduriame su nauju reiškiniu – reklamose ima šmėžuoti religiniai simboliai. Vaizdo klipuose, lauko stenduose, etiketėse ir iškabose jie dažnai naudojami kaip paprasčiausi kultūriniai elementai, tačiau toks religinės tematikos eskalavimas retai lieka nepastebėtas ir sukelia tam tikrų prieštaravimų. Ar tai reiškia, kad kėsinamasi iškraipyti krikščioniško tikėjimo esmę, pajuokti jį? O gal kaip tik vyksta naujų komunikacijos formų paieška, kai, atrodytų, rimti dalykai panaudojami su lengva humoro ir parodijos doze? Pagaliau lieka atviras klausimas, kiek apčiuopiamos naudos atneša tokia reklama jos užsakovams? Pastaruoju metu reklamoje vis dažniau pasirodantys religiniai simboliai ir naudojamos religinės temos tampa simptomišku ženklu, iš dalies liudijančiu, kad susidomėjimas religija vėl auga – juk reklamos taisyklėse teigiama, kad joje vietos yra tik tam, kas įdomu, patinka ir traukia. Juolab kad reklamos ir religinės simbolikos sąsajos visai logiškos: prisiminkime prancūzų postmodernisto semiotiko Roland’o Barthes’o žodžius, kad nūdienos žmogus išgyvena „pasąmoninį religingumą“, kuris nesvetimas tiek reklamos kūrėjams, tiek jos vartotojams. Visi žinome reklamą, kai modernieji Adomas (pavadintas Tomu) ir Ieva, skambant angliškai dainai, raginančiai belstis į dangaus vartus, praveria duris į rojų. Rojaus palaimos ženklas – mobilusis telefonas. Rojus, ko gero, labiausiai eksploatuojamas religinis simbolis mūsų reklamoje.