Viduramžių (medium aevum) terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir naujųjų laikų. Pirmieji jį pavartojo XVIIa. Europos humanistai. Lygindami viduramžius su antika jie apibūdino juos kaip tamsumo ir reakcijos epochą. Kriščionybė tapusi oficialia feodalizmo ideologijos reiškėja, sakralizavi visas kultūros sritis, taip pat ir filosofija, kuri daugiau kaip tūkstantį metų išbuvo religijos nelaisvėje. Filosofija mokė nuosekliai logiškai mąstyti, tiksliai formuoti mintis, sukūrė tokių loginio mąstymo formų, įrodymo būdų, sampratavimo stereotipų be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofijos minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės...
XIIa. buvo įsteigti universitetai Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, o vėliau ir kitose šalyse. Viduramžių universitetai paprastai būdavo steigiami mokslininkų iniciatyva, todėl jie naudojosi autonomijos teise. Bažnyčia įvairiais būdais bandė juos pajungti savo globon, suteikdama jiems įvairių privilegijų ir lėšų (beneficijų) bei steigdama savo universitetus (Taip buvo įsteigtas Paryžiaus universitetas). Pamažu bažnyčia įsigali universitetuose, ir teologijos fakultetas tampa pačiu svarbiausiu. Universitete būdavo keturi fakultetai. Parengiamąjame arba artistiniame (menų), fakultete buvo dėstomi “septyni laisvieji menai”. Jis atstojo vidurinę mokyklą ir mokslas trukdvao šešis – septynis metus,...
Vaikystėje jis buvo vunderkindas, paskelbęs savo pirmąjį mokslinį straipsnį būdamas 15 metų. Dabar Stephenas Wolframas sakosi sukūręs visai naujo tipo mokslą, besiremiantį ne lygtimis, o paprastomis kompiuterių programomis. Tai drąsus tvirtinimas, tačiau jis paremtas 20 metų patirtimi, - dešimtį metų iš tų dvidešimties teko daug galvoti ir dirbti ilgas naktis, bet nieko neskelbti. Kiek ironiška, kad tam reikalinga intelektuali laisvė buvo nusipirkta už milijonus, uždirbtus sukūrus Mathematica - kompiuterinę programą, darančią sudėtingų matematinių problemų sprendimą prieinamą paprastiems mirtingiesiems. Dabar jam jau 41 metai...
