Psichikos sutrikimai senatvėje

Žmogaus amžius tarpsniais skirstomas tiriant dideles populiacijų grupes. Įvertinus laiko atžvilgiu audinių struktūros, fiziologinės ir psichikos veiklos pokyčius, galima išskirti tam tikrą amžių, nuo kurio reikšmingai pakinta didžiosios dalies individų biologinis ir psichologinis funkcionavimas. Daugelis dabartinių stebėjimų paremia nuostatą, kad maždaug nuo 65 m. organizmo audiniuose ląstelių nykimas tampa intensyvesnis negu ląstelių dauginimasis. Šiame amžiuje daugelis individų susimąsto apie nueitą gyvenimo kelią, pabaigia savo visuomeninę bei darbinę veiklą, aktualus tampa savo vertės klausimas. Todėl žmogaus amžius nuo 65 m. vadinamas involiuciniu, arba vėlyvuoju. Nuo 75 m. prasideda senatvė, o daugiau kaip 90 m. sulaukę asmenys vadinami ilgaamžiais. Įvairių organizmo audinių ląstelių nykimas vėlyvuoju amžiaus periodu yra skirtingo intensyvumo. Centrinės nervų sistemos (CNS) neuronai yra palyginti atsparūs su senėjimu susijusiam ląstelių žuvimui. Dabartiniai moksliniai tyrimai parodė, kad nauji neuronai gali susiformuoti vyresniems negu 70 m. asmenims. Todėl intensyvus CNS nervinių ląstelių žuvimas (pvz., sergant Alzheimerio liga (AL)) yra patologinis procesas, o ne normalaus senėjimo požymis. Lygiai taip pat yra neteisinga manyti, kad depresijos link vedantys apmąstymai vėlyvajame amžiuje yra normali nugyventų metų pasekmė.

Vyresnio amžiaus pacientų ažitacija bei priešiškumas yra svarbi klinikinė problema, nesvarbu, ar ji pasireiškia slaugos namuose, ligoninėje, ar pacientų namuose, kai jie gyvena kartu su suaugusiais vaikais ar anūkais. Kadangi senstant daugėja įvairios kilmės demencijų, Lietuvoje kiekvienam BPG tektų nuo kelių iki keliolikos tokių pacientų. Be to, svarbu pažymėti, kad vyresnio amžiaus žmonėms minėti simptomai dažnai pasireiškia dar nesant pakankamai požymių nustatyti senatvinei silpnaprotystei, todėl besiskundžiančių jais iš tiesų yra nemažai, tačiau galbūt ir į tai kreipiamas per mažas dėmesys. Senyvo amžiaus pacientų elgesio sutrikimai pasireiškia šiais simptomais: fizine ir/ar žodine agresija, hiper ar hipoaktyvumu, triukšmingumu, sujaudinimu ir pan. Pagrindiniai psichologiniai simptomai yra nerimas, padidėjęs dirglumas, priešiškumas, depresija, haliucinacijos, miego sutrikimai, apatija ir pan. Elgesio sutrikimai dažniausiai gali būti identifikuojami stebint pacientą, psichologiniai simptomai diagnozuojami apklausiant pacientą, jo artimuosius bei slaugantį personalą.

Vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimai skirstomi į organinius (juos sukelia pačių smegenų patologiniai pokyčiai) ir funkcinius. Funkciniai sutrikimai dažniausiai yra įvairūs emociniai sutrikimai, juos nulemia įvairūs senyvame amžiuje patiriami stresai. Stresų seni žmonės patiria tikrai daug. Visų pirma – tai įvairios netektys. Netenkama bendraamžių draugų ir pažįstamų, sutuoktinių. Netenkama buvusio statuso ar prestižo. Reikia susitaikyti su blogėjančia fizine sveikata, mažėjančiu savarankiškumu. Neretai tenka keisti gyvenamąją vietą, apsigyventi pas vaikus ar globos namuose, o tai dažniausiai yra labai sunku. Be galo daug emocinės ir fizinės energijos pareikalauja susitaikymas su netektimis, prisitaikymas prie pokyčių. Dėl to padidėja jautrumas, atsiranda dirglumas, gali sutrikti miegas. Mažėja pakantumas, tolerantiškumas, gali padidėti agresyvumas. Vyresnio amžiaus žmonės tampa nepasitikintys, įtaresni, pasireiškia nuotaikų kaitos. Visa tai gali būti tik nemalonūs ir neryškūs simptomai, bloginantys gyvenimo kokybę. Jie nebūtinai būna tokie, kad būtų galima nustatyti psichikos ligą. Būtent tokiais atvejais žmonės neretai lieka be pagalbos, nes minėtus simptomus artimieji ir net patys žmonės “nurašo” savo amžiui, galvodami, kad “kitaip jau nebus”, “laikas negrįžtamai pakeičia žmones”, “reikia su tuo susitaikyti, kad ir kaip nemalonu”.

Sergant silpnaprotyste vėlyvajame amžiuje neretai pasireiškia neadekvatus ir perdėtas motorinis ar žodinis aktyvumas bei būdingas vidinės įtampos jausmas ir agresyvus elgesys. Švelnesnių tokio elgesio “variacijų” epizodiškai gali atsirasti esant ir nestipriems pažintinės veiklos sutrikimams. Daugelis tyrėjų nurodo, kad agresyvus elgesys dažniau tampa pagrindine slaugą ir bendravimą trikdančia problema negu pacientų pažintinės veiklos sutrikimai. JAV išleistame praktiniame rankvedyje pykčio ir ažitacijos reakcijos skirstomos į du tipus. I tipo – tai lengvo, švelnaus pykčio reakcijos, kurių metu nebūna fizinės agresijos. Dažniausiai tai gali būti epizodinės būsenos, susijusios tik su tam tikromis buitinėmis situacijomis, pvz., atsisakymas praustis, maudytis, keltis iš lovos ir pan. Tačiau tai gali būti ir dažnos, pasikartojančios pykčio reakcijos, pasireiškiančios esant įvairioms gyvenimo ir buities situacijoms. II tipo – tai stipraus pykčio su fizine agresija reakcijos: stūmimas ar kirtimas per rankas maitinant ar paduodant maistą; slaugytojo stumdymas, rūbų ar kūno draskymas, beprasmis barimasis ir garsus ilgai trunkantis šaukimas. Gydant tiek ūmines, tiek lėtines agresyvaus elgesio būsenas iki šiol dažnai skiriama vaistų nuo psichozės. Tačiau pastaraisiais metais senosios kartos neuroleptikai (haloperidolis, tioridazinas, chlorpromazinas) dėl jų šalutinių poveikių vartojami vis rečiau.