|

Ar gėjai „okupuos“ Lietuvą

Šią savaitę, antradienį, BNS surengtoje spaudos konferencijoje krikščionių katalikų nuostatas dėl gėjų parado išsakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis priminė lietuvių kovas su kryžiuočiais, carinę Rusiją, bolševikų okupacijas. „Mes atgavome laisvę, pasidžiaugėme 20 metų, bet pamatėme, kad daug ko nepadarėme. Ir vėl iš naujo priešai puola mus. Štai atsiranda kažkokia pasaulinė ypatingai nusikaltusi organizacija, kuri ateina į Lietuvą ir nori sugriauti krikščionišką šeimą, gyvenimo būdą, atmesti Šventąjį Raštą, Dekalogą ir viską, kas brangu Lietuvai“, – kalbėjo mons. A. Svarinskas. Jis sakė, kad lietuvis nepratęs kapituliuoti – prieš bolševikus pralaimėta, nes po ilgų kovų partizanams pritrūko maisto ir šovinių: kai Vakarų srities partizanų vadas S. Staniškis-Litas teturėjo du šovinius ir jam kažkas surado dar du, jis pasuptas priešų nusišovė, prieš tai supjaustęs savo batus, kad nepatektų enkavėdistams. „Mes rankų nepakelsime. Nežinau, ar mes laimėsime, bet Lietuva turi laimėti. Mes esame pasiruošę atiduoti net ir savo gyvybę“, – sakė per tris kartus sovietiniame lageryje 23 metus kalėjęs kunigas. Mons. A. Svarinskas teigė, kad kovoti prieš homoseksualų eitynes pasirengęs visomis išgalėmis, bet taikiai. Mons. A. Svarinskas informavo, kad šeštadienį prie Vilniaus Arkikatedros Bazilikos bus kalbamas rožinis ir meldžiamasi.

|

Mūsų kaltė dėl gėjų eitynių

Prieš porą savaičių įvyko tai, kam mes leidome įvykti. Triukšmingai ir spalvingai pražygiavo pirmasis Lietuvoje vykęs homoseksualistų paradas. Sako, Lietuva buvo paskutinė šalis Europoje, kurioje tai įvyko. Paskutinis bastionas krito, ir mes – bastiono gynėjai – šitą mūšį pralaimėjome. Tačiau kiekvienas pralaimėjimas tampa dar didesniu, jeigu iš jo nepasimokoma. O teisingai išanalizavus padarytas klaidas ir padarius išvadas, pralaimėjimas gali atnešti daug daugiau naudos, nei svaiginanti, spontaniška pergalė. Tai lyg šachmatai – pradėjęs pirmauti, pradedi nebegalvoti, ir iniciatyvą perduodi pralaiminčiam priešininkui, kuris įtempia visus savo sugebėjimus tam, kad atsiimtų prarastas pozicijas ir laimėtų. Taigi, kas kaltas dėl to, kad šalyje, kurioje trys ketvirtadaliai piliečių sako griežtą NE, kurioje tam nepritaria trečdalis parlamentarų (jau nekalbant apie tai, kad šiandien valdžioje – „konservatoriai“), kurioje veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, kuri vis dar vadinama katalikiška, šeimą vertinančia šalimi, kurios Konstitucija įpareigoja saugoti tautos dorovę, įvyko pirmasis viešas homoseksualų gyvenimo būdo pašlovinimo renginys? Taip jau susiklostė, kad teko „iš vidaus“ stebėti pilietiškų žmonių bandymus išreikšti nepritariančią poziciją eitynių klausimu. Jaunas žmogus, gan naiviai žiūrėjau į „senosios kartos“ disidentus, turinčius ilgametę patirtį, kartais siekiančią net Sibiro lagerius, nepalaužiamas vertybes ir valią.

|

Dar viena “naujakalbė”

Britų rašytojo Erikas Artūras Bleras, labiau žinomo Džordžo Orvelo slapyvardžiu novelėje „1984“ sukūrė įtampos, priespaudos ir smurto kupiną totalitarinę visuomenę. Savo žanro genijumi vadinamas autorius sistemą pavaizdavo taip tiksliai, kad jo knyga tapo sinonimu, norint apibūdinti reiškinius, kurie gavę per didelę valdžią, išsigimsta ir pamina pirminius savo principus – tampa visą apimančia priespaudos mašina. Istorija mums pateikia eilę panašių pavyzdžių. Vienas iš esminių totalitarizmo, sukurto kūrinyje „1984“ bruožų – vadinamoji naujakalbė. Naujakalbę, esą, sukūrė visuomenę pavergusi sistema, siekianti sukurti „naują“ žmogų, sulaužyti jo norą priešintis ir mastyti taip, kaip jis to norėtų. Šio proceso esmė – nauja kalba, kurioje sunaikinama galimybė galvoti ir kalbėti pačiam. Kalba, sukurta (tiksliau tariant, stipriai nuskurdinta ir perkurta senoji kalba) taip, kad ja priverstinai kalbantis žmogus praranda galimybę išsireikšti taip, kaip to nenorėtų valdanti sistema. Terminai, sakinių daryba ir raiška tampa galingu smegenų plovimo įrankiu, nes žmogus naudodamasis naujakalbe kapituliuoja, kalba taip, kaip jam primeta naujieji šeimininkai, neturėdamas galimybės išsireikšti savaip, laisvai ir priešingai. Tokia yra naujakalbės esmė niūriame pasaulyje, nupieštame Džordžo Orvelo. Šiandien, nenatūralios seksualinės orientacijos revoliucijos šauklių armijai žengiant į Lietuvą, tenka stebėti dar vienos naujakalbės kišimą visuomenei, kurioje mes gyvename.

|

Kas iš tiesų yra homoseksualumas?

Dalis žmonių mano, kad jie supranta šį terminą. Tai pirma klaida, kurią padaro „gėjų“ ideologijos aukos. Negebėjimas išsiaiškinti tikrąją terminų prasmę iš pat pradžių, leidžia susiformuoti klaidingas prielaidas. Tai lyg pasirašytumėte sutartį pirkti naudotą automobilį prieš tai jo net nematę. Homoseksualumo terminas atsirado visai ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja. Iki 1986 m. homoseksualumas buvo apibrėžiamas kaip tos pačios lyties seksualiniai santykiai. Homoseksualas buvo apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi ar nori turėti tokius santykius. Po 1986 m. „gėjų“ judėjimas pradėjo kitaip taikyti homoseksualumo apibrėžimą – kaip normalią ir įgimtą būseną, lygiavertę heteroseksualumui, visiškos laisvės pasirinkti savo elgesį būseną. Pagal naująjį apibrėžimą, teisingosios orientacijos žmonės gali pasirinkti tos pačios lyties santykius, o „gėjai“ gali pasirinkti priešingos lyties santykius be jokio jų tikrosios seksualinės orientacijos pakeitimo. 1986 m. „gėjai“ bandė Amerikoje įteisinti homoseksualistų pederastiją (sodomiją) kaip konstitucinę pamatinę asmeninio gyvenimo teisę, lygiavertę santuokiniams seksualiniams ryšiams. Aukščiausiasis teismas atmetė „gėjų“ argumentus. Nepavykus legitimuoti homoseksualaus elgesio kaip pamatinės teisės, „gėjų“ judėjimas persiorientavo į kitą konstitucinę teisę: mažumos statusą.

|

Gender Mainstreaming belytė visuomenės ateitis?

Pasiskaičius įvairių publikacijų šia tema, darosi baisu pamačius link kur krypsta “demokratija”. Nesusipažinusiems su Gender Mainstreaming programa, trumpai aprašysiu jos principus ir pačią idėją. Manoma, arba bandoma įteigti, kad visos blogybės, ar lyčių nelygybė vyksta būtent todėl, kad vyrai yra vyrai, o moterys yra moterys. Panaikinus tarp jų šį suvokimą, t.y. kai jie patys nebežinos kas esą ir patys galės laisvai pasirinkti savo lytį, esą dings visa nelygybė tarp lyčių, nes lyčių, kaip savokos neliks visiškai. Jau dabar žodis sex, kuris atspindi lytį yra pakeistas žodžiu gender. Pirmas žingsnis žengtas, kai iš kalbos pašalinamas ir pakeičiamas kitu, kitą prasmę turintis žodis. Prisilaikant geriausių globalistų tradicijų, kurios teigia, kad norint valdyti žmogų, būtina pakeisti kalbą, sukląstoti (arba nuslėpti) istoriją, turėti savo rankose masinės informacijos priemones, bei vaikų-paauglių auklėjimo prieigą. Tai ilgesnis, bet duodantis puikius rezultatus kelias. Pirmuosius to rezultatus jau matėme ir Lietuvoje, kai vaikų darželiuose buvo pradėta dėstyti pasaka apie “Du Princus”, kurie mylėjo vienas kitą. “Gender Loops” Lietuvos darželinukams siūlo nagrinėti pasaką, kurioje du princai įsimyli vienas kitą, susituokia ir tampa Karaliumi ir Karaliumi, taip pat “padidinti supratimą apie seksualinės įvairovės svarbą žmonėms ir visuomenei”. Projekto ataskaitose minima, kad pagal šią metodiką vien Vilniuje yra apmokyta 320 vaikų darželių auklėtojų.

|

Pasauliai pagal Garpą, arba Pamąstymai apie lygias ir nelygias galimybes

Gyveno kartą toks kare sužeisto ir ligoninėje mirusio kareivio Garpo sūnus T. S. Garpas, kuris Johno Irvingo romane „Pasaulis pagal Garpą“ net vardu neminimas. Jis buvo tik Garpas, ir visas pasaulis turėjo būti tik pagal jį. Kai Garpas mirė, jo dukra Dženė Garp jau žinojo, kad pasaulyje pagal jos tėvą reikia turėti energijos ir atkaklumo, nes tik tada dar galima tikėtis šį tą pasiekti. Gyvenimo saulėlydyje Garpas pagaliau ėmė suvokti, kad šioje nuodėmingoje žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Rašytojas Garpą „numarino“ gan jauną, ir nežinau, ar gan pagyvenusiam man, ar Garpui pirmiau šovė į galvą ta keista mintis, kad ir kiti žmonės gyvena. Nes ir aš ilgokai mąsčiau kaip Garpas: kaip puiku būtų, jei visi žmonės jaustų taip, kaip jaučiu aš, mąstytų taip, kaip mąstau aš, elgtųsi taip, kaip elgiuosi aš! Visi būtume vienodi, ir nei pykčio tada nebūtų, nei intrigų, nei karų. Bet kartą šia mintimi pasibaisėjau. Nes jeigu pasaulis būtų tik pagal mane, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų mano kvailas tiesas, visi šypsotųsi, kai aš šypsausi, visi springtų nuoskaudomis ir pykčiu, kai aš jais springstu, ir net iškilniausi mano jausmai bei puikiausi darbai taptų nepakeliamai nuobodūs, nes nieko kito pasaulyje nebūtų. Štai tada ir suvokiau, kad būtina įvairovė. „Tik įvairovė gimdo įvairovę“, – prisiminiau vieno iš kibernetikos pradininkų W. R. Ashby vardu pavadintą dėsnį.

|

Apie toleranciją

Jei perskaitę antraštę kartu su vienu gan charizmatišku Vilniaus universiteto politinės filosofijos profesoriumi norėtumėte emocingai sušukti: „Uoai, tik nereikia, ir vėl, jau esame tiek ir tiek apie tai girdėję, jau nusibodo!“, tai tam tikras naivumas, verčiantis mane rašyti šitą tekstą, sako, kad būtent jums ir reikėtų jį skaityti toliau. Pranešti, kad jau pavargai nuo visko – o labiausiai nuo visokios tolerancijos, liberalizmo, žmogaus teisių, lyčių lygybės, pakantumo kitataučiams bei kitarasiams, ir, žinoma, Briuselio (ar šiaip eurokažko) diktato – šiandienėje Lietuvoje yra dažnai laikomas pirmuoju ir nepamainomu tiek intelekto, kritiško proto bei gero išsilavinimo, tiek patriotiškumo ir nesumeluoto rūpinimosi šalies ateitimi ženklu. Kartais šiedvi pusės skiriasi, kartais, ir tai visų baisiausia, sutampa. Pasisakančiųjų, jog įvairiausių teisių per daug ir kad jos esą jau seniausiai pasiekė absurdo ribą, daugėja kaip „ant mielių“. Pasidairius žiniasklaidoje ima atrodyti, kad už „laisvą, nonkomformistinę intelektualinę mintį“ gausi parų nuo europrievaizdų, arba, kad įlipus į troleibusą tūlą lietuvį-patriotą-kataliką ištiks Rosos Parks likimas, vos pastarajam prisėdus ant kėdelės, sukils visos įmanomos mažumos ir pradės nabagą po teismus tąsyti. Deja, šiam tikėjimui paneigti nereikia net į troleibusą lipti. Pakanka išeiti į gatvę. Tad kaip čia taip?

|

Ar iš tiesų šiandien trūksta tolerancijos?

Tolerancijos suvokimą vystome nuo pat gimimo, veikiant aplinkai ir artimiesiems. Vėliau, suvokdami pasaulį plačiau, pamatome dalykų, kurie įtakoja šį pasąmonės reiškinį iš esmės. Aplinkos reiškiniai ir supančios visuomenės elgesys suformuoja stereotipus ir mąstymo linkmę, kuri ir sudaro pagrindinius tolerancijos principus. Suprasti ir toleruoti kitokios spalvos, kitokio tikėjimo, kitos seksualinės pakraipos žmogų reikia išmokti ir išsiugdyti tokio pobūdžio mąstymą. Tad, tik nepalanki aplinka ir sukuria mankurtus, kurie nemato galimybės kitokių žmonių egzistencijai šalia savęs. Keičiantis laikams, keičiasi ir tolerancijos pobūdis bei pačių žmonių požiūris į ją. Istorija labai gerai pavaizdavo pastovų žmonių nepakantumą kitokiems. Jau nuo pat seniausiųjų laikų kitokio mąstymo ar išvaizdos žmonės buvo engiami, išnaudojami ar tiesiog žudomi. Vėliau to paskatinimui netgi sukurta luomų ar kastų sistema, kuri įteisino „išrinktųjų“ galią ir savivalę prieš paprastuosius. Tada net toks terminas kaip „tolerancija“ neturėjo reikšmės. Asmenys turėję valdžią nebuvo tuo suinteresuoti ir tai propagavo. Net ir naujausiųjų laikų istorijoje tolerancija buvo pasinaudota finansiniams ar kariniams tikslams. Hitlerio sukurta antisemitizmo sistema buvo iškultivuota visoje vokiečių tautoje ir tuo pasinaudojus buvo pasigviešti žydų bendruomenės turtai, o jau nuo senų laikų semitai juos valdė didžiausius.

|

Kada mokysimės homoseksualių santykių?

Būtent taip siūlo homoseksualius santykius toleruojantys žmonės iš Europos Sąjųngos. O konkrečiai – Europos Parlamento nariai Sophia in ‘t Veld, Jeanine Hennis-Plasschaert, Leonidas Donskis, Gianni Vattimo, Baroness Sarah Ludford (ALDE frakcija), Ulrike Lunacek, Raül Romeva i Rueda, Jean Lambert, Judith Sargentini (Verts/ALE frakcija), Rui Tavares, Cornelia Ernst, Cornelis de Jong, Marie-Christine Vergiat, Willy Meyer, Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL frakcija), Michael Cashman, Claude Moraes, Emine Bozkurt (S-D frakcija). Kodėl mokysimės? Tokią išvadą gauname logiškai analizuodami naujosios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2010 metų kovo 1 d. sąvokas. Kritikams labiausiai kliūva įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kuris kaip neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia pripažįsta ir tokią viešąją informaciją, kuri propaguoja homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius. Palikime biseksualius ir poligaminius santykius ateičiai, nagrinėkimte toliau. Lietuvių kalbos žodynas žodį propaguoti aiškina taip: „skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda“. Taigi, turime tris alternatyvas, kas, galiojant tokiai įstatymo redakcijai, būtų pripažįstama pavojinga nepilnamečiams: idėjų apie homoseksualius santykius sklaida; homoseksualių santykių mokymo sklaida (tokių santykių mokymas).

|

Homoseksualų paradas – tolerancijos išbandymas

Gegužės 8 diena, šeštadienis, turėtų įeiti į Lietuvos istoriją. „Už Lygybę“ – pasisakantys vyrai, susikibę rankomis, iškėlę vėliavas, didžiuodamiesi tarsi Lenkų herbus gavę bajorai patrauks Vilniaus gatvėmis. „Aš gėjus ir tuo didžiuojuosi“ – tokie plakatai vyrauja tokio pobūdžio paraduose bei eitynėse. Bet štai jei aš nutarčiau vaikščioti su marškinėliais, ant kurių būtų užrašas „Aš už heteroseksualus!“ – galėčiau būti apkaltintas žmogaus teisių pažeidinėjimu, nes juk taip įžeidžiu homoseksualus? Visų pirma, neturiu nieko prieš vyrus mylinčius vyrus, moteris besituokiančias su moterimis, tačiau ar reikia viešai skelbti savo orientaciją? Ar vyrai mylintys savo žmonas, drauges, merginas, eina gatvėmis su vėliavomis ir skelbia savo orientaciją? Vėl gi pasipiktintų homoseksualai, – „Jūs manęs nepriversite mylėti moters, duok bučkį Petrai“. Esmė tame, kad gegužės 8 – osios parado tikslas nėra noras parodyti meilę, draugiškumą ar kitas VISIEMS žmonėms bendras gerasias vertybes, o greičiau tai galimybė pasireklamuoti, vėliau dalyvauti pokalbių laidose, pasauliui laužyta anglų kalba aiškinti, jog mūsų valstybė yra velniškai netolerantiška. Kita vertus, šiomis eitynėmis tarsi norima trinktelėti Lietuvos žmonėms, kurie vis dar negali susitaikyti, jog yra kitokių nei jie patys. Deja, mūsų visuomenė yra konservatyvi ir kažin ar kada nors taps lankstesnė. Taip jau yra.