Sektos

Žiniasklaida labai mėgsta švaistytis sektos sąvoka. Labai dažnai tampa neaišku, kuria prasme ji vartojama. Dažniausiai sektomis pavadinamos visos mažiau žinomos ar mažiau patinkančios religinės organizacijos. Toks „pravardžiavimas” vargu ar naudingas, jei mes siekiame iš tiesų puoselėti kiekvieno žmogaus religinę laisvę, taip pat ir laisvę nuo kvazireligini manipuliacijų. Mokslinėje kalbėsenoje sektos sąvoka nurodo į nuo kurios nors tradicinės religinės srovės atskilusią grupę. Nei religijos sociologijoje, nei religijotyroje ši sąvoka neturi neigiamos prasmės. Ar tai reiškia, kad visos religinės organizacijos vienodai vertingos ir nekelia jokio pavojaus? Manau, kad ne. Viena vertus, nei sekmininkai, nei metodistai, nei adventistai, nei baptistai jokioje Vakarų valstybėje nėra laikomi pavojingais judėjimais. (Tam tikra išimtis Prancūzija, tačiau čia pavojingais neretai paskelbiami ir kai kurie katalikiški judėjimai.) Tuo tarpu OŠO judėjimas, Scientologijos bažnyčia ar tie patys munistai daugelyje valstybių susilaukia išskirtinio dėmesio. Neretai šios organizacijos įvardijamos kontroversiškomis. Kita vertus, visos jos labai skirtingos ir neprasminga prie jų klijuoti sektos etiketę. Didelė problema yra tai, kad kai kurios religinėmis save vadinančios organizacijos yra linkusios slėpti objektyvią informaciją apie save, dangstosi įvairiomis iškabomis, veikiau užsiima verslu nei rūpinasi pasekėjų dvasiniais poreikiais.

Jau kurį laiką žiniasklaidoje netyla diskusijos apie netradicines religines bendruomenes (NRB), jų veiklą bei poveikį visuomenei. Šias kalbas skatina gana spartus tokių bendruomenių, dar vadinamų sektomis, plitimas. Dauguma sektų yra negausios, tad žymesnė jų įtaka visuomeniniam gyvenimui nepastebima. Šalia jų egzistuoja ir tokios bendruomenės, kaip “Tikėjimo žodis” ar “Jehovos liudytojai”, kurios vienija gausų pasekėjų būrį. Dalį jo dažnai sudaro ir jaunimas. Tokios bendruomenės disponuoja pakankamai dideliais resursais, kurių dėka gali sėkmingai vystyti veiklą. Daugelis priežasčių skatina žmones nusigręžti nuo tradicinių religijų ir įsitraukti į NRB gretas. Kodėl taip elgiamasi, turėtų atsakyti mokslininkai ar dvasininkai, tačiau konkretūs atsakymai nėra pateikiami. “Tikėjimo žodžio” bendruomenės nariai į susitikimus-pamaldas renkasi du kartus per savaitę. Įėjimas laisvas visiems norintiems. Prie salės – stalai, ant kurių brošiūros, raginančios aukoti, sandoriai-pasižadėjimai, įpareigojantys bendruomenės narius kas mėnesį mokėti tam tikrą pinigų sumą. Tikintieji ne tik moka bažnyčiai dešimtinę, t.y. 10% nuo asmens pajamų, bet ir aukoja kiekvienų pamaldų metu. Susitikimų vietoje nėra jokios religinės simbolikos, kuri leistų atpažinti kultą. Tai niekuo neišsiskirianti salė su garso aparatūra, už kurią taip pat renkamos aukos.