Kazys Saja Pagiriamasis žodis V. Uspaskichui
Jis – rusas. Ir tai jau pranašumas, nes mes savųjų nemylim. Viktoras – daug didesnės tautos atstovas, jo gimtosios šalies interesai, ambicijos – ė, nepalyginsi – ne tokios kuklutės kaip mūsų. Tai labai plačių užmojų žmogus. Žirinovskis – apgailėtinas plepys lyginant su tokiu praktiku, kaip Viktoras Uspaskich. Kėdainiuose įsitvirtinęs milijonierius pačiam jėgų žydėjime. Jis neišgyveno jokių Lietuvos ,,išvadavimų”. Iš ,,lašinių ir marškinių” 1941 metais… Jo niekas negaudė ir nešaudė. Jis pats iš tų kraštų, kurių snieguotos platybės priglobė dešimtis tūkstančių leituvių. Nei Viktoro, nei jo artimųjų ,,nevadavo” ir vokiečiai, klasinę neapykantą ir ,,brolišką meilę tautoms” pakeitę rasine ir šovinistine. Jam neteko po karo dusti partizanų žeminėse, nelaužė jo kaulų čekistai, neišbuožino ,,trojkos”, neteisė penkiolikai ar dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų be teisės grįžti į Tėvynę. Viktoros niekas nevarė į kolchozus, ir niekas jam nesakė,,ja vaševo sobačevo jazyka ne ponimaju”. Jis buvo vienas iš tų neprašytų svečių, atsidanginusių į Lietuvą, čia vis labiau mylimas, vis labiau turtėjantis ir vis dar virkdantis savo ,, garmošką”: