Partizanai

Juozas Šomka-Čerčilis gimė Panevėžio raj. Žaliapurvėlių kaime (tarp Skaitsgirių ir Spyrakių). Tėvai, mažažemiai valstiečiai, augino du sūnus ir dukterį. Vėliau šeima persikėlė į Bernatonių kaimą. Vaikystė – kaip visų kaimo vaikų: piemenavimas, pradinė mokykla. Vėliau įstoja į Kauno policijos mokyklą. Ją baigęs, iš pradžių dirba policininku Kaune, vėliau pasiųstas į Vilniaus kraštą. Ten teko dalyvauti kovose su raudonaisiais partizanais, lenkų “Armijos Krajovos” daliniais. 1944 m., artėjant frontui, grįžo į tėviškę – Bernatonis. Jau pirmąjį okupacijos rudenį suorganizavo partizanų būrį iš besislapstančių nuo tarybinės armijos jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su okupantais. Būrys buvo dislokuotas Bernatonių-Lynonių miškuose. Greitai būrys įsiliejo į Žaliosios girios partizanų rinktinę, kuriai vadovavo leitenantas, slapyvardžiu Petraitis. Partizanų eilėse J.Šomka, slapyvardžiu Čerčilis, išbuvo iki 1953 m. rudens. Spėjama, kad žuvo spalio arba lapkričio mėnesiais. Trumpos biografijos žinios slepia ilgą, sudėtingą partizano kovos kelią, be galo stiprią, taurią asmenybę.

Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.