"Lietuva turėtų būti tyras kraštas..." - taip savo dienoraštyje rašė R.Kalanta. Jo artimas bičiulis Stasys Tokarskis, duodamas interviu "Nemunui" jau po nepriklausomybės paskelbimo, pasakė: "Kaip čia atsitiko: jis, seniai miręs, kasdien - vis aukštyn, o mes, dar gyvi, vis žemyn, žemyn..." Ir išties. Esame laisvi - išsipildė R.Kalantos svajonė. Visaip europėjame, baigiame pamiršti okupaciją. Tik sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, mūsų premjeras, ar koks Seimo narys, žurnalistas ar valdininkas parėjęs namo imtų ir užrašytų savo dienoraštyje: "Lietuva turėtų būti tyras kraštas..." Kokiam žmogui dvasiniai...
Ivanauskaitė Jurga, prozininkė, dramaturgė, eseistė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys "Pakalnučių metai". Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt. kalbas. 1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos...
Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti... Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos "čia ir dabar" nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai "Pakalnučių metai" ir "Kaip užsiauginti baimę", septyni romanai...
Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų. Tarpsnį, kai buvo galima apgailestauti, jog nėra vaikų, vyro ir tradicinio šeimos modelio, sėkmingai praleidau Rytuose. Ten mačiau moterų – joginių, orakulių, dvasinių mokytojų – gyvenimo pavyzdžių, kurie man pasirodė labai patrauklūs. Viena iš pagrindinių jas globojančių dievybių vadinasi Vadžrajoginė, ji vaizduojama kaip nuoga ugniaspalvė šokanti moteris, alkūnės linkyje lengvai prilaikanti magišką skeptrą. Tas skeptras ir yra vyro simbolis, tačiau ji jo nelaiko desperatiškai įsitvėrusi, bet ir niekada nepaleidžia. Ji yra absoliučiai...
"Kelionė į Katmandu" - berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį "rijau" tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta "šlubuojančia" mašinėle ir man slapta įduota "Vaivoje" ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu. Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į...
Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų - religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo...
Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme, tarkim, dvi pabrėžtinai garsiai kvatojančios merginos prajoja ant gūniomis užklotų žirgų ar per sniego pusnis pravažiuoja apšarmojęs dviratininkas. Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam,...
B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas....
Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės...
Aš tiesiog desperatiškai stengiausi ir, ko gero, tebesistengiu peržengti tuos barjerus, kurie skiria mane, kaip uždarą esybę, nuo visuotinybės, nuo Viseto. Tam tikru gyvenimo periodu pagrindinis barjeras, kuris neva įkalina sielą, atrodo kūnas. Kita vertus, kūnas kaip tik ir suteikia galimybę išsiveržti iš savęs ir susilieti su kita kūniška būtybe. Simone de Beauvoir rašė, kad „meilė buvo skirta moteriai kaip aukščiausias jos pašaukimas, todėl nukreipdama ją į vyrą, ji ieško jame Dievo, tačiau jei dėl kokių nors aplinkybių ji negali mylėti žmogaus, jeigu...
