Žmonės

Kęstutis Balčiūnas (gimęs 1958 m.) – skulptorius, Žeimelio vidurinėje mokykloje baigė 8 klases. Gervydas Dienys – chemijos mokslų daktaras, 1952 m. baigė Žeimelio vidurinę mokyklą. Vincentas Dienys – fizikas ir gamtos mokslų daktaras, 1954 m. baigė Žeimelio vidurinę mokyklą. Alfonsas Gučas- psichologas, mokėsi Žemelio pradžios mokykloje 1929 m. Julius Juzeliūnas (1916-2001 m.m.)- kompozitorius. Vytautas Kalinauskas (1929-2001m.m.) – dailininkas, Žeimelyje baigė 5 kl. Marcė Katiliūtė (1912-1937m.m.)- dailininkė, mokėsi Žeimelio pradžios mokykloje 1922-1923m.m. Stasys Kripas – pirmasis Lietuvos miškininkystės daktaras (gimęs 1903 m.), baigė Žeimelio pradžios mokyklą. Adolis-Jonas Krištopaitis (1925-2000 m.m.)- dailininkas, Žeimelio progimnazijoje mokėsi 1942-1943m.m.

Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką. B.Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L.C.Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia. Mirė B.Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės.

Silvestras Valiūnas – XIX a. pradžios poetas, sukūręs populiarią dainą apie Birutę – “Ant krašto marės, Palngos miestelėj…” Tais žodžiais prasidedančius posmus dešimtmečiais dainavo visa Lietuva. Retas kas žinojo dainos autorių, o jei ir žinojo, tai manė, kad jis ­ bemaž tos vienos “Birutės” – vieno kūrinio autorius. Kiti Valiūno kūriniai – satyros “Pareiškimas”, “Plungės – Telšių kontubernija”, filosofinės elegijos, eiliuoti laiškai Dionizui Poškai ir jo svainiui Vincentui Sasnauskiui, lietuviškasis satyrų apie palestrą – savotišką teisės mokyklą ciklas – mus pasiekė žymiai vėliau skirtingų kalbų (poetas rašė lietuvių ir lenkų kalbomis) ir tarmių nuorašais. Silvestras Valiūnas gimė 1789 m. liepos 11 d. netoli Raseinių. Jo tėvas – laisvasis žmogus, dirbęs svetimą žemę. Valiūnas baigė Raseinių pavieto mokyklos keturias klases. Tvirtinama, kad buvo įstojęs į Varnių dvasinę seminariją, į Vilniaus universiteto fizikos fakultetą. Valiūnas baigė Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją, įsteigtą prie Vilniaus universiteto. Jam buvo suteiktas teologijos magistro laipsnis, bet kunigu jis nebuvo įšventintas.

Kunigas, religinis rašytojas, švietėjas. Mokėsi Sedos parapijinėje ir Ž. Kalvarijos domininkonų mokyklose. Baigė Varnių kunigų seminariją, Vilniaus dvasinę akademiją. Vikaravo Varnių katedroje, o nuo 1843 Varnių kunigų seminarijoje lotynų kalbos dėstytojas, nuo 1844 seminarijos prokuratorius ir lotynų kalbos profesorius, 1845 seminarijos inspektorius ir moralinės teologijos profesorius. Kartu su kunigu J.Račkausku parengė maldyną “Senas aukso altorius, arba Surinkimas įvairių maldų ir giesmių, dievobaimingam katalikui visokiuose atsidėjimuose reikalingų”, parašė katekizmą su elementorine mokymo skaityti įžanga “Didesis elementorius ir katekizmas, arba trumpas mokslas vieros krikščioniškos”. Katekizmo kalba artima vakarų aukštaičiams, joje gausu morfologinių ir fonetinių žemaitybių. Paliko nespausdintus moralinės teologijos užrašus, kuriais pasinaudojęs brolis Vincentas išleido kelias lietuviškas knygeles.

Jurgis Tiškevičius (1569 – 1656)- Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs 1569 metais Vištyčio dvare, netoli Vištyčio miestelio. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomaskaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai – kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. Jis Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje – Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. Jurgis Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose.

Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.

Anos nepriklausomybės metais Lietuvoje etnografijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, dar nebuvo. Tos srities specialistus ketvirtajame dešimtmetyje rengė užsienio universitetai. Tačiau etnografija domėjosi įvairių specialybių žmonės, dirbę aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, muziejuose, teisėtvarkos institucijose, administracijoje. Po teisininko ir visuomenininko Pelikso Bugailiškio, organizavusio Šiaulių kraštotyros draugiją ir jai vadovavusio, redagavusio periodinius leidinius “Šiaulių metraštis”, “Gimtasis kraštas”, etninę kultūrą tyrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto fizikos profesorius Ignas Končius (1886 07 31- 1975 02 19). Tiek etnografai, tiek mėgėjai, suvokiantys šio darbo svarbą, yra skirtingi: vieni tiria tik pavestą ar pasirinktą dalyką, kiti aprėpia keletą. Jie žodžiu, raštu telkia kitus į bendrą talką. P. Bugailiškis ir I. Končius priklausė antrajai grupei.

Kunigas, religinis rašytojas, istorikas, švietėjas. Baigė Varnių kunigų seminariją, kunigavo įvairiose parapijose, ilgiausiai Varniuose, kur buvo dvasininkų pataisos namų prižiūrėtoju, Šv. Aleksandro parapijos klebonu, 1884 pakeltas garbės kanauninku. Buvo uolus vyskupo M.Valančiaus skatintos šviečiamosios ir literatūrinės kunigų veiklos dalyvis. Išvertęs išleido lenkų teologo W. Wieloglowskio hagiografinį pasakojimą “Šventas Izidorius Artojas”, verstas katekezės bei religinės didaktikos knygas: “Paskutinė valanda gyvenimo žmogaus”, “Kelias į dangų per įvairius šio svieto kryželius”, “Aplankymas parakvijos per jos kleboną”, “Gyvenimas žmogaus krikščionies”. Rankraščiu paliko dalies Žemaičių vyskupijos parapijų (Alsėdžiai-Meškuičiai) aprašymą. Rašė žemaitiškai, pavartodamas kartais fonetinių ir morfologinių aukštaitybių. Išleido brolio Juozapo sudarytą Žemaičių diecezijos žemėlapį “Mappa Dyecezyi Žmudzkiey czyli Telszewskiey”.

Kalvaitis Juozas gimė 1842m. Vištytyje, mirė 1900 metais Samaroje, Kuibyševo srityje (Rusija). Kompozitorius, choro dirigentas. Dalyvavo 1863m. sukilime. 1874m. baigęs Varšuvos muzikos instituto vargonų klasę, iki 1880m. dirbo vargonininku, choro dirigentu ir B. Oginskio orkestro vadovu Rietave. 1880 – 1892m. Kauno katedros vargoninkas, mokė jaunus muzikus T. Brazį, Č. Sasnauską ir kitus. Sukūrė bažnytinės muzikos kurinių (mišios su lietuvišku tekstu 1886m. ir kitų), mazurkų ir valsų fortepijonui.

Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A.Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą.