Pavelas Lavrinecas “Vladimiras Nabokovas”
Pokario metais Vladimiras Nabokovas Lietuvai oficialiai neegzistavo. Jo kūryba čia (ir visoje TSRS) buvo vertinama kaip „modernistinė“, kas jau savaime buvo pakankamu nuosprendžiu, neleidžiančiu tikėtis sulaukti jos vertimų, o tuo labiau – leidinių. Be to ji, pasak „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, išsiskyrė „erotiniais psichologiniais motyvais, dėmesiu patologiniams reiškiniams“. 1977 m. emigravęs poetas ir literatūrologas Tomas Venclova straipsnyje apie pasaulinės literatūros vertimus tarybinėje Lietuvoje 1978 m. kovą išspausdintame kassavaitiniame kultūrai skirtame lietuviško Čikagos laikraščio “Draugas” priede Nabokovą įvardijo kartu su Vladislavu Chodasevičiumi, Viačeslavu Ivanovu, Nikolajumi Gumilevu, Jevgenijumi Zamiatinu, tarp tų rašytojų „disidentų, opozicininkų ir emigrantų“, kurių kūrybą išleisti nėra jokios galimybės. Straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi“ (1983) T.Venclova priskyrė Nabokovą kitai – sovietinės sistemos tabu eilei (kolonijiniai polipai, homoseksualizmas, žydai, disidentai ir emgrantai, žemės drebėjimai, epidemijos, ir t.t.): jie erzina ir todėl Solženycinas, Brodskis ir Nabokovas „neegzistuoja“, Trockio išvis niekada nebuvo, o Stalinas „egzistavo, bet lyg ir ne“. Venclovos liudijimai jau savaime yra pavyzdys, kaip užsieniuose spausdinta lietuviška spauda, socialistinėje Lietuvoje buvusi taip pat „prieinama“, kaip ir paties rašytojo tekstai, palaikė Nabokovo garsą abejose Atlanto pusėse.
