Žmonės

Žemaičių, vėliau ir Vilniaus vyskupas. Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvos akademijoje. 1622 m. įšventinamas kunigu, dirbo Krokuvos vyskupo raštinėje, buvo pakeltas Krokuvos katedros kanauninku ir paskirtas Kozieglowkų parapijos klebonu. 1627 V 17 buvo paskirtas Metonės vyskupo ir Vilniaus sufraganu. Jo veikla ryškėjo pastoracinėje ir labdaros srityse, buvo geras pamokslininkas. Jo rūpesčiu pastatyta Vilniuje vargšų ligoninė. 1633 XII 19 paskirtas Žemaičių vyskupu. Aplankė vyskupijos parapijas, ir pastebėjęs, kad kai kuriose dalyse bažnyčių, skatino didikus statyti naujas. Taip buvo pastatyta Kartenos bažnyčia, aprūpinta beneficija, Skirsnemunės bažnyčiai užrašytos žemės, vyskupas suteikė jai parapijos teises, pradėta Nemakščių bažnyčios statyba, J. Lackis užrašė donaciją Viekšnių bažnyčiai, vyskupas klebonui įsakė samdyti mokytoją, laikyti vienuolį pamokslininką, paskyrė kunigą apleistai Tauragės bažnyčiai, savo lėšomis pastatė bažnyčią Surviliškyje, jo rūpesčiu buvo pastatydintos Kulių, Laukžemio, Pušaloto bažnyčios, Pikelių, Židikų, Sudargo koplyčios.

Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką. B. Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L. C. Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia. Mirė B. Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės.

Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.

Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga.

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo. Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą. Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.

Tiškevičiai pagal tradiciją savo giminės pradininku laikė Gedimino sūnų Manivydą. Tačiau istoriškai pagrįstu giminės protėviu tenka laikyti XV a. pab. Ukrainoje gyvenusį Tyszko, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir prailgintą pavardę – Tyczkowic -. Vėlesnės kartos pakeitė į – ewicz-. Viena šios giminės šaka pradėjo vartoti pavardę Skumin. Pirmosios Tiškevičių giminės atstovai persikėlė į Lietuvą – Gardino, Lydos apskritį, gavo įvairias tarnybas karaliaus dvare. Jie buvo Lietuvos piliečiai. Kiti Tiškevičiai pasiliko Volynėje, po Liublino unijos pasilikusioje Lenkijos priklausomybėje. Nuo 1519 m. Tiškevičiai turi grafų titulą ir vartoja herbą. Jis – skydo formos, viduryje – jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė, virš skydo – liepsnos liežuviai, o virš jų – kitas mėnulis.

Jauniausias Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus Feliksas po tėvo mirties paveldėjo Palangos dvaro valdas su Palangos kurortu bei Vilimiškės, Valteriškių, Virbališkių, Virkštininkų ir Želvių palivarkus. Jis rūpinosi tolesniu Palangos kurorto augimu. Statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, priešais senuosius dvaro rūmus pastatė naują Kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė, kazino. Tik poilsiautojų reikmėms paliko ir jūros tiltą, kurio pradžioje įrengė pavėsinę. Čia įrengtas uostas nepateisino grafo Juozapo Tiškevičiaus puoselėtų vilčių, todėl sūnus Feliksas nuo 1892metų susisiekimą garlaiviu tarp Palangos ir Liepojos nutraukė. Greitai bangos užnešė prieplauką, laivininkystė buvo nutraukta. Nuo 1892 metų tiltas liko tik vasarotojų mėgiama lankymo vieta. Tai viena iš seniausių ir labiausiai žinomų tradicijų šiame kurorte – saulės palydos į jurą ant pėsčiųjų tilto.

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 metais Darbėnų dvare. Jis buvo antrasis pulkininko Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės – Tiškevičienės sūnus, o 1867 metais, mirus vyriausiajam sūnui Juozapui, tapo pagrindiniu tėvo valdų paveldėtoju. Užaugęs Aleksandras sekė tėvo pėdomis. 1883 metais baigė Karo inžinerijos mokyklą prie Sankt Peterburgo ir tapo carinės Rusijos armijos karininku. Nors didelės karinės karjeros jis nepadarė, tačiau išėjęs į atsargą užėmė garbingas Rusijos imperatoriškųjų rūmų kamerjunkerio pareigas. Baigęs karo tarnybą ir išėjęs į atsargą, Aleksandras Tiškevičius su šeima apsigyveno Kretingos dvare, kurį 1891 metais paveldėjo iš tėvo.

Lietuvos pajūriu pirmasis susidomėjo Biržų savininko Juozapo Tiškevičiaus sūnus Mykolas (1761-1839), kuris 1824 metais nusipirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais iš generolo Ksavero Neselovskio už 177,171 sidabro rublių. Grafai Tiškevičiai Palangą valdė 116 metų: 1824-1839 m. – Mykolas Tiškevičius, 1939-1856 m. – Juozapas Tiškevičius, 1856-1891 m. – Juozapas Tiškevičius (Juozapo sūnus), 1891-1940 m. – Feliksas Tiškevičius. Jauniausias Voložino ir Palangos savininko Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus gimė 1835 metais. Užaugęs jis nutare sekti daugelio Tiškevičių pramintu taku ir tapo karininku. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo būdamas pulkininku. Juozapas Tiškevičius savo kapitalą investavo ir į pramonę. 1854 metais Vilniujejis įkurė garinį malūną, 1870 metais Lentvaiyje pastatė vielos ir vinių fabriką, o Palangoje 1890 metais – plytinę. Palangoje grafas 1889 metais taip pat įrengė uostą, iš kurio nuo 1890 metųjo įsigytas garlaivis „Feniksas” į Liepoją gabendavo javus, plytas ir kitokias prekes.