Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.
Anos nepriklausomybės metais Lietuvoje etnografijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, dar nebuvo. Tos srities specialistus ketvirtajame dešimtmetyje rengė užsienio universitetai. Tačiau etnografija domėjosi įvairių specialybių žmonės, dirbę aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, muziejuose, teisėtvarkos institucijose, administracijoje. Po teisininko ir visuomenininko Pelikso Bugailiškio, organizavusio Šiaulių kraštotyros draugiją ir jai vadovavusio, redagavusio periodinius leidinius “Šiaulių metraštis”, “Gimtasis kraštas”, etninę kultūrą tyrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto fizikos profesorius Ignas Končius (1886 07 31- 1975 02 19). Tiek etnografai, tiek mėgėjai, suvokiantys šio darbo svarbą, yra skirtingi: vieni tiria tik pavestą ar pasirinktą dalyką, kiti aprėpia keletą. Jie žodžiu, raštu telkia kitus į bendrą talką. P. Bugailiškis ir I. Končius priklausė antrajai grupei.
Kunigas, religinis rašytojas, istorikas, švietėjas. Baigė Varnių kunigų seminariją, kunigavo įvairiose parapijose, ilgiausiai Varniuose, kur buvo dvasininkų pataisos namų prižiūrėtoju, Šv. Aleksandro parapijos klebonu, 1884 pakeltas garbės kanauninku. Buvo uolus vyskupo M.Valančiaus skatintos šviečiamosios ir literatūrinės kunigų veiklos dalyvis. Išvertęs išleido lenkų teologo W. Wieloglowskio hagiografinį pasakojimą “Šventas Izidorius Artojas”, verstas katekezės bei religinės didaktikos knygas: “Paskutinė valanda gyvenimo žmogaus”, “Kelias į dangų per įvairius šio svieto kryželius”, “Aplankymas parakvijos per jos kleboną”, “Gyvenimas žmogaus krikščionies”. Rankraščiu paliko dalies Žemaičių vyskupijos parapijų (Alsėdžiai-Meškuičiai) aprašymą. Rašė žemaitiškai, pavartodamas kartais fonetinių ir morfologinių aukštaitybių. Išleido brolio Juozapo sudarytą Žemaičių diecezijos žemėlapį “Mappa Dyecezyi Žmudzkiey czyli Telszewskiey”.
Kalvaitis Juozas gimė 1842m. Vištytyje, mirė 1900 metais Samaroje, Kuibyševo srityje (Rusija). Kompozitorius, choro dirigentas. Dalyvavo 1863m. sukilime. 1874m. baigęs Varšuvos muzikos instituto vargonų klasę, iki 1880m. dirbo vargonininku, choro dirigentu ir B. Oginskio orkestro vadovu Rietave. 1880 – 1892m. Kauno katedros vargoninkas, mokė jaunus muzikus T. Brazį, Č. Sasnauską ir kitus. Sukūrė bažnytinės muzikos kurinių (mišios su lietuvišku tekstu 1886m. ir kitų), mazurkų ir valsų fortepijonui.
Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A.Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą.
Feliksas Milevičius – vienas didžiausių 20 a. pradžios kultūrinio judėjimo Telšiuose, entuziastų. Jo veikla paliko žymius pėdsakus miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje. Feliksas Milevičius to meto visuomenėje tapo ryškus ne kokio nors atsitiktinumo ar aplinkybių dėka, bet kaip pilnai susiformavusi, turinti šviesių idealų ir entuziazmo, stipri asmenybė. Amžininkus jis stebino savo vidine harmonija, dora, gerumu, mokėjimu suderinti savyje žmogiškas ir dvasines vertybes. Jis ir tarnautojas, valdininkas, amatininkas ir prekybininkas. Bet jame visų viršiausias – šviesaus idealo tikslas – skleisti kultūrą, uždegti ir kitus išmokyti pamilti knygą, dainą, meną. F. Milevičiui reikia, kad jo gimtojo miesto visuomenė būtų kultūringa ir šviesi. Kultūrinio judėjimo atgaivinimas ir būtų ta priemonė, – manė jis, galinti pabudinti carizmo, o vėliau ir karo metų vokiečių okupacijos prislėgtą, apsnūdusį miestą.
Kunigas, istorikas, religinis rašytojas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinę akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. Nuo 1852 Varnių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir homiletikos profesorius Parengė spaudai ir išleido brolio Tado Juzumo katekizmą. Apkaltintas rėmęs 1863 sukilimą, ištremtas prie Uralo. Paliko Bažnyčios istorijos Žemaičiuose ir homiletikos darbų rankraščius, kurie dingo.
Kuo buvo vyskupas Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams – Petras Kriaučiūnas. Didis lietuvis, visą širdį atidavęs jaunimo auklėjimui ir tautinio atgimimo žadinimui Sūduvoje, Petras Kriaučiūnas yra gimęs 1850m. rugsėjo 16 d. Papečkių km. (dabar – Girėnų km.), Kaupiškių valsčiuje (dabar Vištyčio seniūnija), Vilkaviškio apskrityje, religingoje ir apsišvietusioje valstiečio šeimoje. Tėvo įdiegtas tikėjimas, pasireiškiantis įvairiomis pamaldumo formomis, liko per visą gyvenimą stipriausia jo atrama. Vaikystėje Petrukas buvo piemenukas. Mokėsi Vištyčio pradinėje mokykloje, paskui Marijampolės apskrities mokykloje. Tuo metu Marijampolė buvo gerokai aplenkėjusi. Lenkinimo politika buvo vedama sistemingai. Ypač buvo kreipiamas dėmesys į būsimąją inteligentiją, moksleivius, atėjusius iš grynai lietuviškų kaimų. P. Kriaučiūnas nepasidavė lenkų vilionėms. 1866m. Marijampolės apskrities mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją su dėstomąja rusų kalba. Buvo įvestos dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos; dėstė mokytojas Ulinskis, ypač pabrėždamas lietuvių kalbos senumą ir mokslinę vertę. Tai teigiamai veikė mokinius. Petras Kriaučiūnas, kaip anksčiau A. Baranauskas, iškėlė lietuvių kalbos tinkamumą reikšti subtiliausias mintis bei jausmus, lietuviškai padeklamuodamas J. Kochanovskio eiles mokslo metų pabaigos akte. Taip šioje gimnazijoje lietuvių kalba viešai suskambėjo pirmą kartą.
Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo. Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.
Tėviškė mano – Žemaitijos pakrašty. Ten patys gražiausi laukai ir kloniai, slėpiningi ežerėliai miškų glūdumoj, saulės pilni tvenkiniai, kur krykščia laukinės antys ir peri laibakaklės gulbės, o vandenyje nardo auksažvyniai karpiai. Ten vasaros saulė nusileidžia už tamsios miško juostos, palikdama žemėje šilumą ir jaukumą. Naktimis ten ūkia pelėdos ir skraido šikšnosparniai, o mėnulio pilnatis ištikimai apeina savo valdas. Tokį tėviškės vaizdą išsinešiojau širdyje visais keliais: 15 metų Sibiro tremtyje, vėliau Panevėžio raj. Gelažių lygumose. Nuo pat vaikystės norėjau kurti ką nors gražaus. Daug piešiau, mėgau karpyti kiauraraštes „žvaigždutes”, mokytojo pamokyta lipdydavau iš spalvoto popieriaus aplikacijas su tekančia saule iš už miško. Rašiau eilėraščius ir maniau, jog tapsiu poete. Mokiausi skambinti pianinu, ir tai man teikė didelį malonumą. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską kitaip: po daugelio išbandymų paėmiau žirklutes, popieriaus lapą ir ėmiau karpinėti mažus ornamentėlius, savaip sudėliodama man žinomus liaudies meno elementus.