Įžymūs žmonės

Bibliotekininkas, poliglotas. Gimė Ožtakių km. Varnių valsčiuje. Tėvas tarnavo caro armijos kariniame Nevos laivyne Sankt-Peterburge. Motina po gimdymo išgyveno 7 d. Edvardą augino dėdės šeima, kurioje buvo kalbama ir meldžiamasi lenkiškai. Mokytis pradėjo iš karto 3 klasėje, nes buvo labai gabus. Baigė Varnių pradžios mokyklą, Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Studijavo Kauno universitete lituanistiką ir lotynų kalbą. Jau iki mokslo universitete mokėjo šešias kalbas. Universitete išmoko dar tris, t. t. ir ivrito kalbą, kurią dėstė dėstytojas Šapyro (vokiečių sušaudytas). Baigė bibliotekininkų kursus ir buvo paskirtas į Centrinę biblioteką Kaune, dirbo užsienio kalbų skyriuje. Jam buvo pavesta steigti bibliotekas. E. Urniežius įsteigė Trakų, Kaišiadorių, Stakliškių, Žaslių bibliotekas. Vokiečiams sudeginus Klaipėdos pedagoginio instituto biblioteką, E. Urniežius buvo pasiųstas jos atkurti. Dirbo apie pusantrų metų. Visoje Lietuvoje organizavo spaudinių aukojimą atkuriamai Klaipėdos pedagoginio instituto bibliotekai. Atkurta biblioteka buvo turtingesnė, nei iki sunaikinimo.

Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, paskutinysis LDK iždininkas. Poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. Vaikų neturėjo. 1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo statomas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Jis garsus ir tuo, kad gyvendamas Slonine, savo dvare turėjo orkestrą, buvo įkūręs Operą.

Plateriai – didelę įtaką lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime turėjusi giminė, kuri save kildino iš Šveicarijos Broel apylinkių (todėl dažnai ir pasirašinėdavo Broel Plateriais). Žinoma, kad Livonijoje šios giminės atstovai įsikūrė XIII a. XIV a., kai dalis Livonijos žemių atiteko Žečpospolitai, Plateriai atsidūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tais laikais jie turėjo dvarų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Šios giminės kilmingumą patvirtina jos herbas: per aukso spalvos skydą skersai eina trys raudonos juostos. Tokia juosta eina ir nuo dešiniojo skydo krašto iki kairiojo apačios. Vienas iš šios giminės atstovų – Jurgis Plateris. Simonas Stanevičius laiške Teodorui Narbutui apie „piliečius, pasižymėjusius Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamėgimu”, yra rašęs: „Trečias lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mėgėjas buvo grafas Jurgis Plioteris, Raseinių apskrities maršalka. Šis vyras ir jaunuolis, tik baigęs vaiko metus, nepaprastai pamėgęs lietuvių kalbą ir lietuvių tautos istoriją, surinko žymų šios srities veikalų skaičių savo bibliotekon, bet gyvenimo trumpumas neleido jam nuveikti, kiek galėjo ir troško.”

Žemaičių vyskupijos kanauninkas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas, žymiausias lietuviškosios kontrreformacijos rašytojas. Nėra žinių apie išsimokslinimą, bet gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, mokėjo slavų kanceliarinę kalbą, vartotą LDK. Rūpinosi bajorų ir žemesnių sluoksnių švietimu. Mirus vyskupui M.Giedraičiui, buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos administratoriumi. Vilniuje išleisti du jo darbai: ispanų jėzuito J. Ledesmos katekizmo vertimas “Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus” ir “Postila katolicka”. Iš lenkų kalbos išverstas katekizmas yra seniausia išlikusi LDK išleista knyga. Jame yra viena seniausių krikščioniškų giesmių-antifona “Sveika Karalyčia” ir giesmė “Malda Šv. Tamošiaus iš Akvino”. Tai dvi pirmosios žinomos LDK lietuviškai publikuotos giesmės.

Kunigas, poetas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojamas iš parapijos į parapiją, 1876 paskiriamas Laižuvos klebonu. Jo pastangomis ir iš dalies jo lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Žmonių buvo mėgiamas dėl atviro būdo, bendravimo su paprastais žmonėmis ir dėl dainavimo, pritariant armonikai. Vienas lietuvių egocentrinės ir meilės lyrikos pradininkų, praplėtęs jos diapazoną nuo tiesioginio jausmo išsakymo, džiugių išgyvenimų (“Linksminkimos, linksminkimos”) iki romansinio graudumo ir rezignacijos (“Ilgu ilgu man ant svieto”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo”). Kūrė dainas, remdamasis liaudies dainų siužetais, stilistinėmis raiškos priemonėmis, pritaikydamas jų melodijas.

Gimė jis prieš 190 metų Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, mirė Rietave, nors iki mūsų laikų gyvi pasakojimai, kad Rietavo kunigaikščio I.K.Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios. Visa tai kol kas spėliojimai. Ir pasakojimai apie paskutiniąsias kunigaikščio gyvenimo valandas vis dar panašios į pasakas ir legendas.

Teklija populiarėjo dėl paprasto ir nuoširdaus poetinio žodžio, kurio nenustelbė pastangos žengti su laiko nuotaika bei reikalavimais. Jos jėgų ir įkvėpimo šaltinis – žemė, gimtieji laukai, jų gamta. žemė nėra visada nebyli, ji ir rūpestinga visų globėja, laukams neša žiedus, padangei – dainą vyturių, o kartais ji kaip vaikas trokšta švelnių rankų, jautrios širdies ir didelės, nuostabiai šviesios meilės. Iš eilėraščių veržiasi nuolatinis laukimas, viltis, tikėjimas ir troškimas gėrio bei grožio. Jautri poetės širdis negali namatyti, aplinkinio gyvenimo, tačiau ji jo stengiasi neliesti, o gal nesuranda tinkamų žodžių. Dar gyvai poetei esant, teko vartyti jos asmeninį archyvą, dalis jo atėjo į muziejų. Iš neskelbtų eilių matyti, kad gamtos apdainavimą, veržimąsį į grožį bei gėrį neretai pakeičia susirūpinimas gimtine, kurios vargai sugretinami su Kryžiaus kelio kančiomis. Labiausiai poetę jaudina ir verčia priešintis tai, kad gimtinės žmonės turi tarnauti svetimiems.

Kunigas, mokytojas, vertėjas. Mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, įstojo į jėzuitus, 1800-1801 Vitebsko jėzuitų kolegijos vokiečių kalbos mokytojas. 1801 gavo teologijos magistro laipsnį, 1801-1810 jėzuitų kolegijų Mogiliove, Polocke, Oršoje mokytojas. Įšventintas kunigu, Salantuose mokė Gorskio vaikus. 1811 vyskupas Stroinovskis paskyrė Kiemeliškių klebonu. 1811 Vilniaus universitete išlaikęs specialius mokytojo egzaminus, dirbo Vilniaus gimnazijos mokytoju. 1815 profesorius Groddekas pakvietė būti komisijos nariu, ruošiant klasikinius mokyklinius vadovėlius. Tos komisijos pavestas pradėjo rašyti 1822-1825 išspausdintą “Slovnik lacinsko-polski”. 1819 iš Vilniaus universiteto išsiųstas į užsienį, 1821 grįždamas Krokuvoje gavo teologijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais-Žemaičių kapitulos narys; Lenkijos vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino iškviestas į Varšuvą, mokyti būsimąjį carą Aleksandrą I, bet paaiškėjus, kad nemoka lenkiškų karinių komandų, grąžintas į Vilnių. 1823 paskiriamas Salantų parapijos klebonu, kur įtaisė medžio rėžyklą, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslus. Gerai pramoko žemaitiškai ir susibičiuliavo su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plateriu. 1825 Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1831 sukilimo metu buvo apkaltintas mokęs sukilėlius gaminti paraką, buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, bet sugebėjo pasiteisinti. Į Salantus negrįžo, ligi mirties gyveno Varniuose.

Kunigas, lietuvių kalbos mylėtojas. Gimė Pandėlyje, Rokiškio apsk. 1857 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Čia ypatingai susidraugavo su A. Baranausku ir Kl. Kairiu, su kuriais drauge rūpinosi lietuvių kalba ir svajojo apie lietuvių literatūros aukso gadynę. 1862 m. išleido dar seminarijoje išverstą K. Antoniewicz knygelę “Swentadienis darbas arba skajtimaj szwetosi dienosi del broliu lietuwiu 1862”. Apie trijų dvasininkų draugystę byloja išlikę laiškai. Pats P. Viksva bičiuliams rašė daugiausia lietuviškai, kas anuo metu buvo labai retas dalykas. Spaudos draudimo laikotarpiu P. Viksva platino lietuvišką spaudą, telkė parapijose knygnešius, pinigais rėmė “Tėvynės sargą”, slaptąją šv. Kazimiero draugiją, nukentėjusius už platinimą knygnešius. Šiek tiek rašinėjo “Tėvynės sargui”, “Nedėldienio skaitymui”.