Tauta

Visagalio Kūrėjo patvarkymu kiekvienas žmogus priklauso kuriai nors tautai ir turi savo tėvynę. Vienas iš didžiausių pasaulio pedagogų prof. F. Foerster (panaudotos literatūros numeris 38-knygos puslapis 212) nurodo: “Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas…”. Italų tautos gaivintojas G. Mazzini (panaudotos literatūros numeris 84 – knygos puslapis 133) konstatavo: “Mūsų Tėvynė, tai Dievo duotas mums namas”. Priklausymas tautai ir turėjimas tėvynės įpareigoja žmogų sąžiningai atlikti pareigas savo tautai ir savajai tėvynei, kaip nužymi tautų filosofai. Vokietis prof. M. Boehm (15-): “Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą pačios tautos gyvenime… Pati tauta reiškiasi per savo žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pajungia savo tautos ir savo tautybės išlaikymo tarnybai bei jos suklestėjimui”. Mūsų mintytojas Vydūnas (148-13): “Tautos vaikai turi savo pareigas”. Tokiu būdu žmogaus pareigos savo tautai ir tėvynei ir sudaro jo tautinį pašaukimą. Pirmiausia kiekvienas žmogus turi būti ištikimas savajai tautai. Vienas didžiausių krikščionybės teologų Šv. Tomas Akvinietis savo kapitaliniame veikale “Summa” aiškiai nurodo, jog žmogus Šalia savo pareigų Dievui privalo būti ištikimas ir savo tėvynei bei tautai. Kitas žymus teologas prof. T. Toth (135-116) ragina: “Mano mielas, mylėk ir tu savo tėvynę. Juo labiau ji bus pažeminta, tuo labiau ją mylėk… Savo tėvynę tik tas myli, kas kartu su ja kenčia ir džiaugiasi… kas tėvynės ateitį laiko savo ateitimi… Bet pirmiausia mokėk tėvynei gyventi”.

Smulkiau aprašyti, kiek lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, reikėtų nemažos knygos, nes iš tikro lietuviai lenkams yra nepaprastai daug davę, ko neslepia net patys lenkų objektyvūs mokslininkai kaip prof. dr. S. Koscialkowski, prof. dr. J. Ochmanski, prof. M. Roemer, prof. dr. J. Otrębski ir ištisa eilė kitų. Todėl čia pasitenkinsime fragmentiniais dalykėliais. Visų pirma lietuvių tauta davė Lenkijai garsią jogailonių dinastiją, kuri sukūrė pačioj Lenkijoj Aukso amžių: dr. J. Retinger “All About Poland”, 1941, 78 p. pabrėžė: “The reign of the Jagiellonian dynasty (1386-1572) was Golden Age of Poland”. O kadangi Jogaila pavedė Lietuvos Bažnyčios reikalus tvarkyti Lenkijos primui ir Lietuvos švietimą — Krokuvos universitetui, tai nuo Jogailos laikų prasidėjo lietuvių lenkinimas, kuris per keletą šimtų metų sulenkino daugybę lietuvių. Lietuvių lenkinimas per Lenkijos Bažnyčią dar ir dabar nenustojęs, ką pastebi A. Kizlaitis (70-4): “Iš Suvalkų trikampio rašo: “Seinų lietuviai parapieciai nuo panaikinimo lietuviškų pamaldų 1946 m. nuolat rūpinasi jų grąžinimu. Deja, nei Lomžos vyskupas, nei pats kardinolas Wyszynski apie tai nė girdėti nenori”, žinovų apskaičiavimu (Z. Stoberski ect) šiandien lenkų tautoj randasi keletas milijonų lietuvių kilmės asmenų. Eo ipso lietuviai gerokai padidino lenkų tautą.

R. Sears rašo: „Aisčiai, įsikūrę nedideliame žemės plote Šiaurėje, gyvena uždarą gyvenimą ir nesigiminiuoja su jokia aplinkine tauta. Į aplinkines tautas jie visai nepanašūs, neturi ryšio su jokia Europos tauta ir primena tas gentis, kurios gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Davalagyro kalnų papėdėje arba prie Gango upės krantų. Iš tiesų stebinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus sanskritu parašytus sakinius, kieno nors garsiai perskaitytus, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno. Iš to, kas pasakyta, bei iš kitų faktų vargu ar begalima abejoti, kad lietuviai (aisčiai) yra kilę tiesiogiai iš pirmykščio žmonijos giminės lopšio ir iš visų tautų labiausiai yra su šiuo lopšiu susiję”. A.E. Tenantas (Tennant) monografijoje „Lenkų gyvenimo ir istorijos tyrimai” štai ką rašo: „Lietuvių (aisčių) tauta yra vertas didelio dėmesio senosios žmonių giminės palikuonis. Tai pats seniausias Europoje gyvenančių arijų kamienas. Jos kalba, kurią kaimuose dar galima išgirsti palyginti gryna savo pirmykšte forma, iš visų Europos tautų kalbų yra artimiausia šventajai indų kalbai, t.y. sanskrito vedoms”.

Šie metai svarbūs visai mūsų tautai, nes švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Šventę temdo abejonės, ar dar po 20 metų bus kam minėti šią datą? Lietuvių tauta išgyvena ne tik ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį nuosmukį. Didėjanti emigracija, Lietuvos ir lietuvių kalbos prestižo mažėjimas rodo, kad tauta nyksta. Spaudoje vis dažniau pasirodo straipsniai, kuriuose samprotaujama apie neišvengiamą tautos likimą. Negi tikrai metas pradėti svarstyti apie epitafiją ant mūsų tautos paminklo? Lietuvybė ne šiaip sau priskiriama prie sparčiausiai nykstančių kultūrų. „Auksine“ svajone tapo galimybė palikti gimtinę, nes lietuvių kalba, gyvenimas tėvynėje jau nebe vertybės. Lietuvos vyriausybės pastangos pakeisti susiklosčiusią situaciją apsiribojo agitacijos kampanijos organizavimu, samdant viešųjų ryšių specialistus, kurie sugebėjo skleisti tik primityvią valstybinę propagandą. Tikrąjį vyriausybės požiūrį į lietuvybę parodo tautiniam švietimui skirtos literatūros kainos, kurios daugeliui tiesiog neįkandamos. Ne tik kalba, bet ir neremiama lietuviška kultūra sparčiai nyksta, užleisdama vietą vakarietiškai masinei kultūrai. Ji nesaugoma, bet netgi keičiama į vadinamąją „Vakarų“ ar „Europos“ kultūrą. Šie procesai atskleidžia, kad lietuvybė nebėra gerbiama ir puoselėjama kultūros vertybė, tad mūsų tauta pradėjo neišvengiamai nykti.

Valstybės gerovė didžia dalimi priklauso nuo jos visuomenės (tautos) pasitikėjimo ir pasididžiavimo savo valstybe. Žmonės, nejausdami tampraus ryšio su valstybe (valstybės idėja), praranda atsakomybės jausmą prieš ją, prieš visuomenę ir savo tautą. Tai kelia didelę grėsmę visos tautos išlikimui ir tobulėjimui, valstybės gyvybingumui ir plėtrai. Lietuvai, kaip mažai valstybei, didelę reikšmę turi visuomenėje ir tautoje glūdintys resursai – solidarumas, patriotizmas, kūrybiškumas, tradicijų ir vertybių puoselėjimas, intelektualiniai gebėjimai. Šie veiksniai gali daryti reikšmingą įtaką socialiniam saugumui ir socialiniam valstybės brandumui, kuris turėtų būti laikomas struktūrinės valstybės galios dalimi. Iki šiol Lietuvos visuomenės ir politinės tautos būklei ir ryšiams su valstybe nebuvo skiriamas adekvatus jų reikšmei dėmesys, nors gana aiškiai ir dažnai akademiniuose ar politikos sluoksniuose pabrėžiama, kad Lietuvos pilietinė visuomenė nėra susiformavusi, valdžia yra nutolusi nuo visuomenės ir nepateisina tikrųjų tautos lūkesčių, o lietuvių tautai trūksta tokių savybių, kurios spartintų valstybės gerovės plėtrą. Iš esmės problema nėra nauja, tačiau trūksta jos išsamios ir nuoseklios analizės, ypač susiejant esamos būklės įvertinimą su galimomis politinėmis ir socialinėmis priemonėmis, galinčiomis duoti pozityvių rezultatų.

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis. Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie “vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, “po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me. Jau­nas žmo­gus jau­čia­si gy­ven­si­ąs am­žius. Kas­die­ny­bės ver­pe­tuo­se daž­nai sun­ku su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti – vis bė­gi, vis bė­gi, vis bė­gi. Gy­ve­ni­mo ma­no sau­lu­tė jau lei­džias. Kas pa­da­ry­ta, tai pa­da­ry­ta, kas ne­spė­ta ar ne­su­ge­bė­ta – taip pat ži­no­ma ir jau ne­pa­kei­čia­ma. Skau­du ty­lė­ti, pa­sa­ky­ti ata­skai­tin­gai bei pro­tes­tuo­jant pras­min­ga ir bū­ti­na bent sa­vo ar­ti­mie­siems – su kuo bu­vai, kas esi šian­dien, kuo lie­ki, su kuo iš­ei­ni, nes kiek­vie­nas tru­pi­nė­liu at­sa­ko­me, juo la­biau ne­no­rint niek­da­riams po mir­ties be­jė­giš­kai ir veid­mai­niš­kai pa­tar­nau­ti pri­pa­žįs­tant jų pa­do­ru­mą. Šian­dien, de­ja, lie­ka šird­gė­liš­ka is­to­ri­nė prie­vo­lė vis­ką ap­mąs­ty­ti, api­ben­drin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad sie­lai bū­tų leng­viau, kad lais­ves­nis jaus­tu­mei­si, ir bū­tent tuo lai­ku, kaip sa­kė vie­nas au­to­rius, „kol dvi­vei­džiai med­kir­čiai pjau­na Lie­tu­vą kaip miš­ką“. Ty­lė­da­mas at­ro­dy­tum ir lik­tum lyg įbau­gin­tas, pri­klau­so­mas, su­lau­žy­tas ar vi­siems be­si­lanks­tan­tis, vis­kuo pa­ten­kin­tas ir so­tus pri­si­tai­kė­lis bei pa­glos­to­mas veid­mai­nis Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­nia­me iš­šū­ky­je, nu­ny­ki­mo me­to ma­ro puo­to­je.

Kad panagrinėtume bendravimą tarp įvairių tautų ir kultūrų, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas tai yra tauta, kultūra, visuomenė? Tauta – istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Kaip matome, kiekvienai tautai yra būdinga bendra kilmė- jokia tauta negali atsirasti staiga, jokia tauta negali pasipildyti nariais iš kitų tautų- Lietuvoje gyvenantis čečėnas tikrai netaps lietuviu. Kitas kiekvienos tautos (ne valstybės) išskirtinis požymis yra jos kalba. Juk daugelio pasaulio valstybių teritorijose gyvena daug skirtingų tautų, jas viena nuo kitos nesunku atskirti ir vaikui- kiekviena tauta kalba tik jai būdinga kalba. Galime didžiuotis savo lietuvių kalba, kurią mes per penkiasdešimt pastarosios okupacijos metų išsaugojome (nors buvome stipriai rusinami) ir kuri mus skyrė nuo kitų. Deja, tuo negali pasigirti baltarusiai, ukrainiečiai. Baltarusių kalba praktiškai yra mirusi, ja daugiau kalba tik seni žmonės Baltarusijos kaimo vietovėse. Ukrainiečių padėtis gal šiek tiek geresnė, tačiau asmeniškai mane nustebino vieno sutikto ukrainiečių žurnalisto pozicija šiuo klausimu- jam nepatiko Ukrainos valdžios organų priimti įstatymai valstybinę ukrainiečių kalbą vartoti visur – parduotuvių reklamose, gatvių pavadinimuose ir t.t. „Be praeities nebus ateities!“. Labai taiklus ir prasmingas šūkis. Juk kiekviena tauta turi savo istoriją, savo didvyrius ir savo išdavikus. Žinoti savo istoriją, šaknis yra kiekvieno sąmoningo tautos piliečio pareiga.

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): “From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ”. Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): “Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo… Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto”. Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį. Istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija – krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų “kritiški istorikai” kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.