Sausio 13-oji, peržiūrėtas filmas Anarchija Žirmūnuose bei įvairūs pokalbiai su draugais pastaruoju metu vis dažniau iššaukia mintis, kurios priverčia susimąstyti apie draudimus ir laisvę. Kiekvienas mūsų esam priklausomi nuo šeimos, mus supančių draugų, kolegų, mokymo įstaigos, darbdavių ir galų gale pačios šalies (įstatymų, tradicijų, ekonomikos…) Tad pasidalinsiu gimusiomis mintimis. Iš patirties žinome, kad draudimai nėra pats puikiausias būdas sustabdyti nepageidaujamą elgesį. O gal su tuo nesutinkate? Juk vaikystėje turbūt visi turėjom savų troškimų, kuriuos slopino, draudė tėvai, mokytojai ar kita aplinka. Prisiminkim...
Manau, kad šiuo laiku žmogus kaip niekada yra neabejingas savo protui. Pasaulis pasitiki žmogaus protu. Gal ir pats su savimi ginčyčiausi dėl šios minties, vis dėlto jei jau kalbame apie žmogaus protą, tai verta paieškoti, kas ką apie tai kalba. Čia nebus daug mokslinių biologijos ar kitų gamtos mokslų sričių tyrinėjimų, kalbame apie patį mąstymą. Tikriausiai neveltui šio pokalbio viešnia ir knygos autorė Tatjana Maceinienė gvildenant tokią temą kertiniu akmeniu pasirenka laisvę. Sakytume baisiai nuobodus klausimas „kas yra laisvė?“. Pastudijavęs rašytojos knygą drįstų...
Būti senamadišku nūnai nemadinga. Nėra ir naudinga, nors už vadinamojo senamadiškumo, vis iš naujo ir iš naujo niekinamai apiprunkščiamo, etikečių slypėtų net ir sunkiausiu pinigų kapšu neįvertinamų tradicijų išmintis, kuri viename šimtmetyje tautai grąžino kalbą ir gyvybę, o kitame – iš žemėlapių ištrintą valstybę. Esu senamadiškas. Esu iš okupacijos dešimtmečių, kurių šiandien vien vardas nukrato lyg maro šmėkla. Esu Iš Digrių kaimo visai šalia Kauno, iš tų vyšnių, kuriose karsčiausi dėl prisirpusios uogos lenktyniaudamas su visais paukščiais. Esu iš po to vaiskaus...
Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“...
Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl...
Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas...
Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai,...
Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli...
O kas gi apskritai yra tos vertybės? Bendru apibrėžimu vertybės – tai viskas ką atsinešame į gyvenimą, tai ir žmonių santykiai, šeima ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė, suvokimas, kad tu čia ne šiaip atėjęs, galų gale ir pats gyvenimas bei pagarba gyvybei. Be pastarųjų, taip pat egzistuoja bendros, žmones kaip vienos tautos narius vienijančios nacionalinės vertybės – kalba, vėliava, herbas, himnas. Į šią kategoriją taip pat patenka ir patys valstybės gyventojai bei jiems priklausančios bendros materialinės vertybės, kaip žemė, miškai, vandenys,...
Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas...
