|

Kas beldžia į tavo duris

Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą. Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albertas Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai. Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija. Maištaujantis žmogus visų pirma protestuoja prieš jo paties žmogiškumo niekinimą. Svarbiausias tikslas – priversti galią turinčiuosius jį gerbti. „AŠ MAIŠTAUJU, VADINASI MES ESAME.“ Maišto proveržis vieno žmogaus absurdišką kančią paverčia kolektyvine ir griauna susvetimėjimo sienas. Atidaro duris. Ne tik kitas žmogus, bet ir visas pasaulis tampa artimesnis. „Blogis, kurį patyrė vienas žmogus, virsta užkrečiama liga, maru.“ Taip atsiranda solidarumas ir kuriasi laisva, pati save valdyti gebanti visuomenė. Tiesioginės transliacijos metu prievartaujamos mergaitės klyksmas visus mačiusius ir girdėjusius pavertė bejėgiais, tačiau kaltais stebėtojais. Vienus tai palaužė ir privertė susitaikyti su žiauriu absurdu kaip gyvenimo neišvengiamybe, kitus privertė kilti į kovą. Bent jau mintyse.

|

Ginkime, ką iškovojome

Sa­vo lai­mei ar ne­lai­mei, mes nuo am­žių glau­dė­mės prie Ne­ries ir Ne­mu­no, tos upės – dvi svar­biau­sios ar­te­ri­jos – mai­ti­no sės­laus lie­tu­vio šir­dį. Mes at­si­sa­kė­me trauk­tis nuo už­gy­ven­tų vie­tų, nors trys plėš­rūs ere­liai vis tai­kė­si mums iš­ka­po­ti akis. Nie­ka­da ne­de­rė­tų pa­mirš­ti 1918 m. va­sa­rio 16 d., kai mums pa­vy­ko nu­ris­ti nuo Lie­tu­vos ka­po dau­giau kaip per šimt­me­tį pe­lė­siais ir ker­pe ap­au­gu­sį ver­gi­jos ak­me­nį, taip pat ir Ko­vo 11-osios, ku­rią mes mi­ni­me šian­dien. Prieš dau­ge­lį me­tų, dar prieš­ka­ri­nė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ma­ma, grįž­da­ma iš baž­ny­čios, per­ne­šė ma­ne per aukš­tą, siū­buo­jan­tį liep­tą, pa­var­gu­si at­si­sė­do ant ak­mens ir už­mi­nė mįs­lę: „Vie­nas sa­ko – bė­kim, bė­kim, ki­tas sa­ko – čia sto­vė­kim, tre­čias sa­ko – čia lin­guo­kim. Kas?“ „Tai gal žmo­nės Pa­sva­lio baž­ny­čio­je?“ „Ne, čia gi mū­sų Lė­vuo. Įsi­žiū­rėk, van­duo bė­ga, te­ka, o ak­me­nys lie­ka“. „Tai kas lin­guo­ja?“ „Mel­dai, nen­drės lin­guo­ja“. Ta gra­ži mįs­lė tin­ka ne tik mū­sų upei, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. Mes jau bu­vo­me ap­gy­nę sa­vo lais­vę, bet Mai­ro­nio he­ro­ji­nė­je dai­no­je „Oi ne­verk, ma­tu­šė­le!“ ne vien dėl ri­mo bu­vo at­si­ra­dę žo­džiai: „Tau dar li­ko sū­nų, kas tė­vy­nę pra­ras…“

|

Tautos išlikimas globaliniame ciklone

Aišku, kad tautos išlikimo klausimo visiškai neišnagrinėsime ir neišspęsime net iškart ir su akademinio jaunimo, ir su skaitytojų pagalba. Tačiau tikėkimės, kad tai paskatins kai ką iš autoritetų politikoje, žiniasklaidoje ir visuomenėje pažvelgti į šį opų klausimą daug plačiau ir garsiai prabilti apie sprendimus atsakymų ieškančiai tautos daliai. Gausus reiškinių, kad pasaulinės „blogio imperijos“ toli siekiančios galios ir jų samdytos smegenys bei pirkti liežuviai bando tautas suklaidinti. Prieš tai geriausias ginklas yra žinojimas ir supratimas, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Nes nežinojimas daugeliui tautų ir pavienių žmonių yra brangiai kainavęs. Įspėjimų apie pasaulinės valdžios pavojų yra pateikę net žymūs pasaulio autoritetai. Tai jau 1884 metais padarė popiežius Leonas XIII Enciklikoje „Humanum genus“, kurioje kalbėjo apie masonus. 1920 metais, matyt įžiūrėjęs globalizavimo pastangas, popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas aukščiau už vaikus ar Dievo viršenybė aukščiau žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai įvyks dar negirdėtas teroro viešpatavimas”. Pasirodo, tą patį apie pasaulinę valdžią galvojo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis įspėjo, jog tai būtų teroro valdžia, jei ją „sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas”.

|

Kas laukia lietuvių tautos?

Nesu pesimistas. Nemėgstu graudinti savęs ir kitų. Tikiu, kad aktyviai dirbant galima nuveikti labai daug. Todėl šis komentaras skirtas tiems, kas mąsto apie lietuvių tautos išlikimą. Kitaip tariant, apie savo išlikimą. Norėčiau, kad žiūrėdami šį trumpą vaizdo kūrinį vertintume jį tik kaip peną pamąstymui. Tik kaip medžiagą savo vertinimams. Jei kas tai suprastų kaip tautinės ar kitokios neapykantos kurstymą, būtų labai graudu ir liūdna. Tai rodytų labai žemą mąstymo kultūrą. Tačiau faktai ir jų pateikimas gali iššaukti dvi aiškias reakcijas. Visų pirma, jokios. Arba kokią nors negerą. Pvz., pyktį ant lietuvių, kad jie tik plepa, o ne vaikus gimdo. O svarbus tėra vienas ir vienintelis dalykas – jei galvojame tik apie savo pilvą, o ne apie vaikus, kurie pratęstų mūsų tautos ir kultūros gyvavimą, tuomet ateitis liūdna. Ir mums svarbus faktas yra tik vienas – kiekviena lietuvių šeima turėtų vidutiniškai turėti bent tris vaikus. Jei bus mažiau – gamta mūsų nepagailės. ir nereikės jokios sveikatos apsaugos sistemos. ir švietimo sistema mums nebus reikalinga. O dabar Seime svarstomas klausimas, kokie bus mokami pinigai vaikus auginantiems tėvams. Kuo jie čia dėti? Kitose tautose ir kultūrose ne pinigai lemia vaikų atsiradimą. O vien finansinis išskaičiavimas pasmerkia tautą pavydui, godumui, vergystei ir… Pražūčiai.

|

Lietuvių tautos išlikimo galimybės ir svarba XXI amžiuje

Bevartydamas savo asmeninėje bibliotekoje knygas, radau savo kovų draugo 1995 metais man rašytą laišką, prasidedantį žodžiais: ,,Atsimeni mūsų dabar jau įžymųjį credo – ,(…) gyventi taip, lyg nuo tavęs vienintelio priklausytų tėvynės likimas, jos laisvė’?” Tai prezidento Ronald Reagan 1981 metų inauguracinės kalbos žodžiai. O mūsų pogrindinės Lietuvos Jaunimo sąjungos leidžiamas ,,Juventus Academica” leidinys, išspausdinęs mūsų sveikinimo laišką prezidentui Reagan jo išrinkimo antrai kadencijai proga, sėkmingai pasiekęs Vakarus, pateko į Reagan asmeninę biolioteką šalia kitų jam brangiausių dovanų iš Lietuvos – kunigo Alfonso Svarinsko sovietinio konclagerio uniformos ir seselės Nijolės Sadūnaitės Sibiro maldaknygės. Aš sutinku su savo draugo mintimis, kad tuo metu mums buvo pats prasmingiausias gyvenimo tarpsnis šioje žemėje – pogrindinės rezistencijos metai, vaikščiojant, Dievui padedant, bedugnės kraštu, leidžiant pogrindinius leidinius, organizuojant Jaunimo sąjungos grupes, mezgant kontaktus ir palaikant ryšius su JAV lietuvių jaunimo atstovais, rengiant slaptus susirinkimus, skleidžiant lietuvių tautos išsilaisvinimo ideologiją, auklėjant jaunimą ateities Lietuvai. Man šiandien dažnai darosi gėda būti lietuviu, matant, kas vyksta Lietuvoje, o kartais ir išeivijoje. Sužavėtas Lietuvos Seimas plojo prezidentui Valdui Adamkui praeitą pavasarį, išklausęs jo kritiškai rūstaus, bet teisingo pranešimo apie padėtį ir problemas Lietuvoje ir beviltiškai nevykstantį tų problemų sprendimą — nuo teisinės reformos nebuvimo ir korupcijos teismuose, Konstitucinio Teismo nenoro ir nesugebėjimo išspręsti dvigubos pilietybės, įstrigusios žemės reformos ir jos grąžinimo teisėtiems savininkams problemų, neskaidrių Europos Sąjungos paramos lėšų Lietuvai skirstymo, didėjančios emigracijos iš Lietuvos ir jaunimo tautinio patriotinio auklėjimo trūkumo.

|

Tauta, visuomenė ir kultūra

Kad panagrinėtume bendravimą tarp įvairių tautų ir kultūrų, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas tai yra tauta, kultūra, visuomenė? Tauta – istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Kaip matome, kiekvienai tautai yra būdinga bendra kilmė- jokia tauta negali atsirasti staiga, jokia tauta negali pasipildyti nariais iš kitų tautų- Lietuvoje gyvenantis čečėnas tikrai netaps lietuviu. Kitas kiekvienos tautos (ne valstybės) išskirtinis požymis yra jos kalba. Juk daugelio pasaulio valstybių teritorijose gyvena daug skirtingų tautų, jas viena nuo kitos nesunku atskirti ir vaikui- kiekviena tauta kalba tik jai būdinga kalba. Galime didžiuotis savo lietuvių kalba, kurią mes per penkiasdešimt pastarosios okupacijos metų išsaugojome (nors buvome stipriai rusinami) ir kuri mus skyrė nuo kitų. Deja, tuo negali pasigirti baltarusiai, ukrainiečiai. Baltarusių kalba praktiškai yra mirusi, ja daugiau kalba tik seni žmonės Baltarusijos kaimo vietovėse. Ukrainiečių padėtis gal šiek tiek geresnė, tačiau asmeniškai mane nustebino vieno sutikto ukrainiečių žurnalisto pozicija šiuo klausimu- jam nepatiko Ukrainos valdžios organų priimti įstatymai valstybinę ukrainiečių kalbą vartoti visur – parduotuvių reklamose, gatvių pavadinimuose ir t.t. „Be praeities nebus ateities!“. Labai taiklus ir prasmingas šūkis. Juk kiekviena tauta turi savo istoriją, savo didvyrius ir savo išdavikus. Žinoti savo istoriją, šaknis yra kiekvieno sąmoningo tautos piliečio pareiga.

LIETUVA – lietuviams, lietuviai – LIETUVAI
|

LIETUVA – lietuviams, lietuviai – LIETUVAI

Privalau pacituoti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad niekam nekiltų abejonių dėl tokio šio straipsnio pavadinimo ar šūkio patriotiškumo. Konstitucijos 2-jame straipsnyje parašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Tai teisine kalba Pagrindiniame valstybės įstatyme įtvirtinamas Lietuvos identitetas ir valstybės suteikta aukščiausia teisė – suverenitetas – Tautai. Jei kalbėti ne teisinėmis sąvokomis, o paprasta žmonėms suprantama kalba, tai būtų, kad Lietuvos valstybė kuriama lietuvių Tautos labui – jos išlikimui garantuoti, kultūros ugdymui ir klestėjimui sąlygas sudaryti. Tai, beje kiekvienos Tautos, jos savimonės ir saviraiškos išlikimo ir tobulėjimo sąlyga.O būtent – aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija – valstybė. Taip Pasaulio valstybės ir susikūrė – tautiškumo pagrindu. Net 99% jų yra tautinės valstybės ir nešioja tos tautos vardą. Pora žinomų išimčių (Šveicarija ir Belgija – kelių greta gyvenančių tautų susitarimo pagrindu), tik patvirtina bendrą Pasaulinę taisyklę. Daugiatautės valstybės (Rusija, Kinija, JAV) – atvirkščiai, yra prievartinio tautų pavergimo (okupacijos, invazijos, kolonializmo ir t.t.) atstovės, besidangstančios „internacionalizmo“, tautų draugystės ar net kultūros šviesos bei pagalbos nešėjos lozungais, o tautų išsilaisvinimo siekį vadinančios terorizmu , banditizmu ar separatizmu.

|

Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

Nesigėdinkime būti valstybininkais
|

Nesigėdinkime būti valstybininkais

Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje? Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms išdidžią šio žodžio reikšmę. Jei turime savo pačių – mūsų visų, Valstybę – Lietuvos Respubliką, tai, regis, net ir be dabartinės lietuvių kalbos žodyno suvokiame, jog žodis valstybininkas reiškia ne ką kitą, o mūsų pačių valstybę, jos reikalais bei ateitimi pasišventusiai besirūpinantį Žmogų. Lietuvos Respublikos Pilietį, didžiaja raide, Politiką ar kitą Lietuvos Respublikos Visuomenės veikėją. Tokių, didžiaja raide iškiliai rašomų, Valstybininkų Lietuva savo istorijoje turėjo ne vieną ir net ne dešimtį, pradedant karaliumi Mindaugu, didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Algirdu, Kęstučiu ir Vytautu Didžiuoju.

|

Apie Lietuvių Tautą

Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): “From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ”. Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): “Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo… Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto”. Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį. Istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija – krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų “kritiški istorikai” kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.