Emigrantai

Praėjusiais metais tokiu laiku savo galvoje dėliojau įspūdžius po pirmo pasivažinėjimo Harley-Davidson motociklu, dažiau tualeto sienas, rinkau šiukšles paliktas baikerių, šveičiau apkerpėjusią užkandinę ir niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad maisto produktams savaitei išleidau 20 dolerių. Pasiankstinusi egzaminų sesiją universitete birželio 3 dieną kartu su savo drauge Vika išskridau į Ameriką, New Hamshire valstijoje esantį kurortinį Weirs Beach miestelį. Kur papuoliau tiesiai į trečią pagal dydį baikerių šventę visame pasaulyje. Studenčiokei iš mažos šalies net akys ant kaktos išlipo, bet keturi mėnesiai praleisti JAV suteikė tokią patirtį, kokios Lietuvoje nebūčiau taip greitai, o ir apskritai, kažin ar būčiau įgijusi.

Lietuvos vizijų yra tiek, kiek žmonių, kurie jas puoselėja, su jomis tapatinasi. Turbūt nė vienas negalime tarti, kad mūsų vizija pati teisingiausia, todėl visada pravartu ją permąstyti klausantis kitų. Šis tekstas buvo skaitytas 1999.VII.9 Europos lietuvių dienų Vokietijoje metu. Nesu profesionali istorikė, tad negaliu akademiškai kalbėti apie šiuos dalykus. Galiu pasidalinti tik savo patirtimi. Nesu dipukė, nes gimiau jau Amerikoje. Tėvai, matyt, dipukai. Man šis žodis svetimas. Mano kartai buvo aišku, jog esame lietuviai, kai kas primygtinai sakydavo – Amerikos lietuviai, o terminas “dipukai” mums atrodė kažkoks apdulkėjęs ir neskanus, tinkantis nebent apibrėžti seniems ginčams tarp mūsų tėvų ir šio šimtmečio pradžioje atvykusių į Ameriką ekonominių ateivių bei pabėgėlių nuo caro karinės prievolės kažkelintos kartos palikuonių. “Dipukas” – “displaced person”, lietuviškai – išvietintas žmogus. Amerikos senbuviai taip pavadino nieko naujoj aplinkoj netuokiantį, atskirai besilaikantį, anglų kalbos nemokantį, o visgi kažkodėl išdidų Lietuvos žmogų. Mes jautėmės sugėdinti, patys nežinodami kodėl, kai senbuviai taip vadindavo mūsų tėvus.

Boston centrinė miesto katedra pirmą kartą istorijoje tapo lietuvių šventės vieta – į šią vietą specialiai iš Lietuvos atvyko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriai: A. Avižienis (1-sis VDU rektorius) ir V. Kaminskas (dabartinis VDU rektorius). Jie atvyko, kad iškilmingai, milijoninio miesto viename iš gražiausių pastatų, įteikti VDU Garbės daktaro regalijas JAV gimusiam ir visą gyvenimą Massachusetts valstijoje gyvenančiam lietuviui, kunigui, istorikui William Wolkovich-Valkavičiui. Nors kai kas mintyse tikriausia ir pagalvoja: koks čia lietuvis, jei angliškai skambanti pavardė? Tačiau tokios mintys kyla tik tiems, kas užmiršta, kad vardus ir pavardes mums parinko Tevai, o XIX ir XX a. pradžioje norint pragyventi ir gauti darbą JAV reikšmę turėjo ir pavardė. Tačiau niekas negalėjo paveikti meilę savo kraštui ir tos meilės skiepijimui savo vaikams.