Žmonės vertina šiuos jausmus, tačiau kaip teisingai jie elgiasi? Gailestis ir pagalba savo esmėje — tai pasekmės veiksmai. Ta prasme, jeigu tau reikia pagalbos ar gailesčio, tai kažkuria prasme esi pasekmėje, ir jau derėtų tuo susirūpinti. Visiems norisi kažkokio gailesčio ar pagalbos, nes visi nori bent trumpam pasijusti neatsakingi, t.y. laimingi be rūpesčių. Žmogus sakantis „pasigailėk mūsų, aukštesnioji dvasia“ tiesiog nėra pakankama priežastis. Jis turi nuomonę (kurią būtina keisti), kad jis yra nepakankamas kažką pakeisti, kažkuo būti, įgyti kažkokius naujus sugebėjimus ir pan....
Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada...
