Keistas elgesys
Prieš metus turėjau panelę, labai ją mylėjau. Tada ji buvo draugiška, nuoširdi. Neseniai ją sutikau, pareiškiau norą vėl draugauti, bet ji atsisakė. Pats jaučiu ir draugai sakė, kad ji mane dar vis myli, bet jos elgesys… Šalta, abejinga ir iš viso žiauriai pasikeitusi. Kodėl ji taip elgiasi? Kodėl laiko mane didžiausiu savo priešu? Aš jos nebepažįstu. – klausia Marius. Milda pataria: Ir tu tai vadini keistu elgesiu? „Ak, kokios jūs, moterys, nepaaiškinamos ir nenuspėjamos, kaip amžinas rebusas ar sudoku, tik su trimis žinomaisiais… Verčiau išgyvensime dar vieną Anatolijų ar Katriną negu dar vieną PMS sukeltą emocijų audrą…” Užteks, po velnių! Iškart atsiprašysiu už savo mužikišką toną, bet esu pikta. Nuo pat vakar ryto pikta. Kai maniškis su savo iš Airijos atskridusiu draugeliu nubudo iš šventinės komos ir atsidarė MANO specialiai progai saugotą šampo butelį. Tada išėjo cigarečių ir dingo pusei paros, o parsiradę jau nebesugebėjo pakilti į ketvirtą aukštą, tad teko man su kūdikiu ant rankų spengiant šiaurės vėjui tuos galvijus kaip nors suvaryti į gardą ir dangstyti nuo pašaipių praeivių žvilgsnių. Būdama supratinga ir tolerantiška, lūpą sukandusi vis dar šypsausi. „Mildute, gerute, gal gali mane iki Druskininkų pamesti”, – graudžiai sumekena Airijos ožiukas. „Na na, – pajutau valdžios vairą savo rankose, – sanatorijos prireikė ar mineralinio vandenėlio pakaks?” „Ne, ten manęs viena mergaitė laukia…” KAS TOKIA? MERGAITĖ?