Seksualizuota neapykanta interneto komentaruose
Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūva dažną straipsnį ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti – komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose– Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti?
Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai.
Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis.
Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta… Tad nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti” nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklalapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką.
Gal ir trumpokas laikas dideliems apibendrinimams, tačiau tam tikras išvadas apie internetinės neapykantos spalvą galima padaryti.
Seksualizuota neapykanta
R.Stoller būtent šitaip trumpai apibūdina perversiją, lietuviškai tariant – iškrypimą. Nesiimu viešoje erdvėje cituoti mūsų interneto erdvės seksualinių keikūnų. Savo išpuoliuose jie save pateikia kaip falą, galintį „padaryti” visus – komentuojamo straipsnio autorių ar herojus, jų artimuosius ar net kitus komentatorius.
Ši neapykanta slapta. Anonimiškumas neatsiejamas nuo šitaip reiškiamos neapykantos. Didžioji dalis internautų neatskleidžia savo asmens, tačiau turi ar kuria internetinę tapatybę. Tuo tarpu užgaulių komentarų autoriai dažnai slepiasi už vis kitos kaukės ar išvis nerašo nieko asmeniško.
Ir demonstratyvi. Jai būdingas ekshibicionizmas, kai, besislapstant už nuolatos kaitaliojamų vardų, demonstruojami savo seksualiniai „sugebėjimai”. Kaip ir visiems ekshibicionistams, jiems būdinga pasirodymų gausa – įvairiuose tinklalapiuose, po keletą ar net dešimtis komentarų. Pvz.., vienas iš labiausiai „pasižymėjusių” komentatorių per kelis mėnesius savo falinį pėdsaką paliko daugiau nei 600 šimtuose http://www.lrytas.lt puslapių, kiekviename išnirdamas nuo kelių iki keliolikos kartų. Ši neapykanta homofobiška. Paradoksalu, tačiau taip bėgama nuo slapto vidinio homoseksualumo. Dažnai šis homoseksualumas įgauna perversišką formą, grasinant „patenkinti” visokiausiais būdais ir įvairiomis „pozomis”. Galbūt šitaip reiškiasi ir nebrandus ankstyvas seksualumas, ignoruojantis skirtumą tarp vyro ir moters.
Tokia neapykanta destruktyvi, ar net sadistiška. Joje gan dažnai reiškiamas troškimas kankinti arba tiesiog nužudyti („išmušti iš po kojų taburetę” ir pan.). Tokie komentarai pasąmoninga prasme prilygsta veiksmui – virtualus išpuolis, kankinimas, prievartavimas. Šie internautai retai išsako argumentus ar mintis. Beveik be išimčių – ksenofobiška.
Neapykanta reiškiama visiems, kas nėra tapatus komentatoriui, arba, panaudojus J.Lacano pasakymą: neapykanta juntama Kitam. Pavyzdžiui, toks komentatorius itin tūžmingai užsipuola žurnalistą, kuriam anksčiau stropiai antrino. Kodėl? Užsipuolimo priežastimi tapo straipsnyje antraaeilis argumentas, netiesiogiai kritikuojantis lietuviškus radikalus.
Netausoja laiko. Nors destruktyvūs išpuoliai dažniausiai itin trumpi – vos kelių žodžių ar sakinių, jų rašymui skiriama daug laiko. Kartais jie rašomi iki paryčių.
Provokuojama. Nors užpuolikai neretai teigia, jog patys neskaito atsiliepimų į savo komentarus, į bet kokį kritišką atsiliepimą reaguoja aršiai. Atrodo, kad šiuos komentatorius itin „veža” galimybė išprovokuoti internetinį kivirčą. Jie nuolatos grįžta į tuos pačius puslapius, nuolatos priekabiauja. Tai turėtų reikšti stiprų norą būti pastebėtam.
Šiai neapykantai būdingas tam tikras pastovumas. Šie komentatoriai būriuojasi tuose pačiuose tinklalapiuose. Jie itin mėgsta http://www.lrytas.lt. Gal todėl, kad šis laikraštis, regis, nėra ištrynęs jokio, net jų pačių bendradarbius ar artimuosius puolančio komentaro? Tokia neapykanta dažnai reiškiama tais pačiais išsiskiriančiais žodžiais ar deriniais (pvz.., „pydoras” arba „myžprotis”). Kartais tas pats komentaras paskleidžiamas daugelyje tinklalapių, naudojant „copy-paste” funkciją. Šis pastovumas leidžia suprasti bei atkurti tokio internauto psichologinį paveikslą.
Kas jie?
Kažin ar nustebinsiu pasakęs, kad šio rašinėlio herojai – vyrai. Jie dar jauni, bet ne paaugliai. Labai vyriški („macho”). Homofobiškumas atsveria stiprią simpatiją vyrams. Moterims demonstruojama panieka slepia brandaus seksualumo baimę.Gali būti, jog kai kurie neblogai išsilavinę ar bent apsiskaitę. Kartais demonstruoja visą neprastą išmanymą – istorinės datos, faktai, įvykių komentarai; tačiau net tokiuose gan neutraliuose pastabose prasimuša nepykantos pilnas perversiškas turinys. Todėl baikštūs ir kerštingi.
Nacionalistiški iki fašistavimo (antirusiški, antižydiški, antiamerikietiški, antikomunistiški). Potencialiai pavojingi.
Iš klinikinės patirties žinoma, kad nemaža dalis nesustabdytų ekshibicionistų galų gale tampa prievartautojais. Todėl juos būtų svarbu sustabdyti. Geriausias būdas sustabdyti – šalinti jų neapykantos pilnus komentarus. Tokia simbolinė komentarų kastracija turėtų prevencinį pobūdį, ir visiems būtų švariau. Panašios taktikos laikosi dauguma žinomų tinklalapių, pvz.., The Economist, BBC ar http://www.alfa.lt/ .
Žinoma, būtų natūralu klausti, kodėl kai kurie tinklalapiai šiems virtualiems prievartautojams suteikia sceną bei mėnesiais saugo jų įžeidžius komentarus? Bet tai jau kito apmąstymo tema.
