Švietimas

Auklėjimas ir to meto papročiai yra du neatsiejami dalykai. Viduramžiais vyraujanti feodalinė santvarka taip pat įtakojo ir auklėjimo raidą i jos atliekamas funkcijas. Ideologinė viešpataujančių feodalinės visuomenės grupių atrama buvo bažnyčia. Visas vaikų ir suaugusių mokymo turinys buvo kupinas religijos. Visų tautų religijos mokė paprastus žmones paklusti ponams ir tarnauti jų interesams. Krikščionybė šiam tikslui panaudojo mokymą apie įgimtą žmogaus nuodėmingumą, propagavo susilaikymą, asketizmą, kūno marinimą, kad būsimame – pomirtiniame gyvenime būtų išgelbėta siela. VII – VIII a. Irane, Sirijoje, Palestinoje, Egipte ir visoje Šiaurinės Afrikos pakrantėje po arabų užkariavimų susikūrė didelė valstybė, kuri užmezgė glaudžius ekonominiu ryšius su kinija, Indija, Europa. Užkariautų šalių kultūra buvo daug aukštesnio lygio, kurią pasisavino ir užkariautojai.

Auklėjimas – individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis. Pedagogikos terimnas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: “pais, paidos” – vaikas, vaikai ir “agein” – vesti. Apibendrinta reikšmė – “vaikų vedžiojimas”. Antikos graikai žodžiu “paidagogos” vadino vergą, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir parvesdavo. Išsilavinę vergai buvo aulkėtojai ir mokytojai. “Paidagogike (gr.)” – vaikų ugdymo menas. Lotyniškai auklėjimas – “paideia”. Pedagogimos terminas pradėtas vartoti tik XVIIIa. Imanuelis Kantas (1724 – 1804m.) pedagogiką laiko jau ne vien vaikų, bet apskritai žmogaus ugdymo mokslu, ne tik menu. Jo pedagoginė sistema apsiriboja vaikų ugdymu, t.y. žmogaus ugdymo nuo gimimo iki 16 – 17 metų.