Vasario 16-oji – pati didžiausia šventė
Šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją mūsų šalis pasitinka suskilusi į „dvi Lietuvas“. Politikai šią progą tikriausiai išnaudos tolesniam santykių aiškinimuisi, o tautiečiai, užuot pasveikinę vienas kitą su švente, ir toliau klausinės: „Tu už ar prieš Paksą?“ Kodėl esame priversti su nerimu mąstyti apie savo valstybės dabartį ir ateitį? Ką mums šiandien reiškia Vasario 16-oji ir ko mus moko istorija? Apie tai kalbamės su istoriku, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, Lietuvių išeivijos instituto direktoriumi habilituotu daktaru Egidijumi ALEKSANDRAVIČIUMI.
Lietuvoje švenčiamos trys šalies valstybingumą žyminčios šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji. Kaip galėtume palyginti šias tris šventes, jų vietą mūsų istorinėje savimonėje. Kuri šventė Jums yra pati svarbiausia?
Kalbant apie Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, tenka naudoti „pirminės“ ir „antrinės šventės“ sąvokas. Jokiu būdu nemenkindamas 1990 metų kovo 11-ąją Nepriklausomybės atkūrimo aktą pasirašiusių signatarų nuopelnų, esu įsitikinęs: Kovo 11-oji yra antrinis Vasario 16-osios aidas. Vasario 16-oji lietuvių tautos sąmonėje ne tik žymi patį Valstybės atkūrimo aktą, bet ir turi ilgą šventimo okupacijos metais istoriją. Emociškai išgyventas trispalvės šmėstelėjimas vasario 16-ąją okupuotoje Lietuvoje giliai įsirėžė į daugelio mūsų atmintį.
Šiandien dvi mūsų valstybės šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – sudaro vientisą emocinę erdvę ir labai gražiai dera su mūsų tautos istorine atmintimi. Suvokiame mūsų valstybės istorinį dvilypumą – senoji Lietuva, išreikšta Liepos 6-osios iškilmėmis, ir dvi moderniosios Lietuvos valstybės šventės. Žvelgiant istoriko ir piliečio akimis, būtent Vasario 16-oji man yra pati didžiausia šventė.
Galime sakyti – išsaugota mūsų tautos savimonė yra tarpukario Lietuvos nuopelnas.
Be abejo. Galiu tik su liūdesiu kalbėti, kad to iki galo neįvertiname. Savo tapatumą labiau esame linkę sieti su viduramžių kunigaikščių, o ne su Lietuvos Tarybos ar Atkuriamojo Seimo darbais. Jungtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovų rūmams Vilniuje skiriame didesnį dėmesį nei Kaune esančiai Prisikėlimo bažnyčiai – atgimusios, modernios lietuvių tautos sukurtam stebuklui.
Kas yra svaresnis mūsų tautos didybės simbolis? Sąjūdžio metais emociškai iš tarpukario Lietuvos sėmėmės labai daug. Tuomet jautėme, kad atkuriame po Vasario 16-osios susiformavusią Lietuvos valstybę. Mes atkūrinėjome penkiasdešimt metų neveikusias institucijas, partijas, netgi akimirkai atkūrėme 1938 metų Konstituciją, kad galėtume pasakyti – mes tęsiame Nepriklausomą Lietuvą. Tačiau tarpukario Lietuva kol kas nepakankamai įvertinta ir nušviesta. Galbūt taip yra dėl to, kad tolimoji praeitis mūsų lyg ir neįpareigoja, tačiau ji labai artima mums emociškai. O tarpukario Lietuva – šalia, vos per penkis dešimtmečius, tačiau tautos sąmonėje jos reikšmė mažesnė.
Galbūt taip yra dėl to, kad 1940 metais tarpukario Lietuva buvo staiga ir, sakytume, begėdiškai lengvai prarasta. Nenorėdami to prisiminti, ieškome atsvaros, stiprybės simbolių gilioje praeityje. Juk ten – Vytautas, Žalgiris, o pralaimėjimų dažniausiai neprisimename.
Jūs uždavėte labai gilų klausimą. Išoriškai šis praradimas buvo nelengvas – prisiminkime karo ir pokario baisumus. Antra vertus, galbūt tautos pasąmonėje išties stiprus yra istorinės kaltės ir pažeminimo jausmas. Kai aš Kauno gatvėse matau žygiuojančius garbaus amžiaus tarpukario Lietuvos karininkus, kurių tiek nedaug beliko, besididžiuojančius prieškario karine uniforma, nejučiomis pagalvoju, gal ir žiauriai – kuo didžiuojamės? Didžiuotis gali partizanai, lieję kraują pokariu miškuose. Bet kai matau kadrinius to meto karininkus, ypač iš nuotraukų žvelgiančius pasipūtusius generolus, galvoju – kodėl daugelis jų žuvo ne kovodami už šalį, kurią prisiekė ginti, tačiau paniekinti ir pažeminti mirė Norilsko lageriuose? Ar toks buvo Lietuvos kariuomenės tikslas? Kur buvo nors vienintelis šūvis, arba, kaip rašė poetas Jonas Aistis, „vienas kraujo lašas“, kuris pasakytų – mes nesutinkame būti pavergti. Pareigos kariuomenė neatliko, o nukentėjo žiauriai. Kai parade žygiuoja Suomijos kariuomenės veteranai, aš suprantu – jie turi kuo didžiuotis. Mūsų tauta buvo pažeminta, o kartu traumuota jos istorinė sąmonė. Todėl dabar mums taip sunku vertinti ir analizuoti savo istoriją, kaip lygiems su lygiais bendrauti su kaimynais.
Daugelis lietuvių sau ne vieną kartą yra uždavę tą patį klausimą – kodėl vis dėlto taip sunkiai Nepriklausomybės kovų frontuose apgintą laisvę 1940 metais praradome, nuleidę galvas ir sudėję rankas.
Tai visas kompleksas priežasčių. Baiminga ir, sakyčiau, kolaborantiška valdžios pozicija, ryžtingų vadovų nebuvimas. Visuomenė, prieš pat įžlegant rusų tankams, staiga suvokė, jog viskas tarsi parduota. Stalinas ir Hitleris atrodė visagaliai. Galvas pirmieji nulenkė lyderiai. Tuo tarpu kita dalis visuomenės, iki galo nesuvokdama prasidedančios okupacijos tragizmo, netgi džiūgavo – „pagaliau tas kraugerys Smetona nuverstas“. Įsivaizduojate, tarp jų buvo netgi krikščionys demokratai, po metų užpildę pirmuosius tremtinių ešelonus. Daugelis žmonių tikėjosi – o gal viskas bus gerai, gal tas Stalinas ne toks ir baisus. Lietuviai žinojo labai mažai tiesos apie Sovietų Sąjungą. Taip pat labai reikšmingas vidinis nepasitenkinimas „smetonine tvarka“. Buvo gilūs socialiniai prieštaravimai, daug skurstančiųjų, tauta – susiskaldžiusi. Sakyčiau, taip pat, kaip dabar. Rusai tai puikiai mokėjo išnaudoti. Ir dabar mes neapsaugoti nuo tokių situacijų. Imperinės nuotaikos Rusijoje vėl auga, o mūsų vidinis susipriešinimas tampa palankia dirva įvairiapusiam jos skverbimuisi. Laimė, kad artėja narystės Europos Sąjungoje ir NATO pradžia.
Ar galime sakyti, kad narystė ES ir NATO taps esminiais faktoriais, užtikrinančiais mūsų nepriklausomybės tęstinumą ir apsaugosiančiais mus nuo keturis šimtus metų sklindančios Rusijos grėsmės?
Neabejotinai taip. Tik visiškas naivuolis gali manyti, kad nėra grėsmės mūsų nepriklausomybei. Grėsmė didelė, o jos mechanizmai kur kas įvairesni nei anksčiau. Kam reikalingi tankai, jei yra „borisovai“? Yra daugybė neginkluoto įtakos darymo būdų. Mūsų valdžia ir visuomenė mąsto – kaip elgtis su rusišku kapitalu? Ar yra skirtumas tarp „Wiljams“ ir „Lukoil“ pinigų? Ar Rusijos kapitalas yra laisvas? O gal tai – šiuolaikiškas ginklas Rusijos valdžios rankose? Tai esminiai klausimai. Siekdami Lietuvos ekonominės gerovės, turime bendrauti su Rusija ir į jos kapitalą žiūrėti kaip į bet kurios kitos šalies kapitalą – tokios mūsų ekonominės ir geopolitinės realijos. Tačiau po to, kai galingiausi Rusijos verslininkai vienu politinės valdžios rankos mostu atsiduria kalėjime, aš suprantu visiškai aiškiai – Rusijos demokratijos ribotumas, sumišęs su imperine politika, mums yra didžiulė grėsmė. Rusija vykdo nuoseklią įtakos Lietuvoje išlaikymo ir, jei pavyksta, – didinimo politiką. Kol mūsų šalyje bus terpė kilti „paksageitams“, Rusijos įtaka tik didės, o mūsų šalis ir toliau jaus milžinišką gėdą prieš visą civilizuotą pasaulį. O atsakomybę už tokios terpės formavimąsi, už tokių veikėjų, kaip Paksas, iškilimą turi prisiimti mūsų valdantysis elitas, vadovaujantis šaliai keturiolika metų.
Šiemet Vasario 16-ąją mūsų šalis pasitinka kaip niekada susiskaldžiusi į „dvi Lietuvas“. Visuomenės susiskaldymas gimė ne per vieną dieną. Kodėl trispalvė priversta plazdėti skirtingose barikadų pusėse?
Sąlyginai šį susiskaldymą būtų galima pavadinti „Vilniaus Lietuva“ ir „Ne Vilniaus Lietuva“. Ši antroji visuomenės grupė yra nuskurdusi, likusi be gabių lyderių. Gabiausias, mąstantis jaunimas, neturėdamas šansų rasti bent kiek padoriau apmokamo darbo, priverstas „nusėsti“ sostinėje arba važiuoti į užsienį. Neproporcinga intelekto ir pinigų koncentracija sostinėje, didžiulis jos ir provincijos ekonominių rodiklių skirtumas sudaro palankią dirvą tarpti nepasitenkinimui valstybės vykdoma politika, priešiškumui valdžiai, augti Pakso tipo populistų populiarumui. Tokį nepasitenkinimą, neapykantos daigus ugdyti labai lengva. Tai dabar daro mūsų Prezidentas. Aš labai abejoju, ar jis iki galo suvokia, ką daro.
Viena esminių priežasčių, leidusių susidaryti tokiai situacijai, – labai bloga regioninė politika, menkas dėmesys savivaldybėms. Būkime atviri – šalies rajonai, miesteliai, kaimai neturi aiškios vystymosi perspektyvos. Neskatinama verslo plėtra provincijoje, uždaroma vis daugiau mokyklų, bibliotekų, kultūros namų. Kai buvo svarstoma Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programa, kažkas išmintingai pasiūlė – pastatykime Lietuvoje penkis šimtus naujų, šviesių mokyklų arba bibliotekų, kuriose būtų naujausios knygos, laikraščiai, priėjimas prie interneto. Ne, mes Vilniuje statome (negaliu sakyti atstatome) Valdovų rūmus Vilniaus grandų ir turistų džiaugsmui. Tai man lyg nevykusios mūsų valstybės vidaus politikos simbolis. O, žiūrėk, iš sostinės dar pasigirsta – kam kaimui bibliotekos, ten gi niekas knygų neskaito! Daugelis valdžios vyrų dešimtmetį mažai kalbėjo su visa Lietuva. Į Pakso pusę stojusi užgautoji ir pamirštoji, „nurašyta“ Lietuvos dalis dabar keršija už tai. Kol nebus toliaregiškos, aktyvios ir išmintingos regioninės politikos, tas „dvi Lietuvas“ turėsime.
Ar mes jau išmokome švęsti valstybės šventes? Ilgą laiką pagrindiniai švenčių akcentai buvo ne itin linksmi – gėlių dėjimas prie kapų, kalbos apie mūsų istorijos tragizmą ir tautos patirtas kančias. Buvo akcentuojamas ne džiugesys, bet susikaupimas.
Išties šventės ilgą laiką labiau priminė pakasynas. Lietuviai apskritai nelabai moka švęsti. Prieš dešimtmetį pirmą kartą linksmai atšvenčiau Vasario 16-ąją kartu su Vytauto Didžiojo universiteto studentais. Buvo šampanas, tortas, šokiai ir fejerverkai – tikras, smagus valstybės gimtadienis! Masiniuose renginiuose – koncertuose pirmieji linksmai Vasario 16-ąją pradėjo švęsti mero A.Zuoko paraginti vilniečiai. Ši šauni tradicija sklinda po visą šalį.
Kaip Jūs pats švęsite Vasario 16-ąją?
Sakysiu kalbą trumpame ir, tikiuosi, smagiame minėjime Kauno muzikiniame teatre. Paskui eisiu į koncertus miesto gatvėse, su draugais dūksiu, lankysiu barus, gersiu šampaną ir kelsiu tostą už Lietuvą. Visiems noriu palinkėti smagios šventės. Susikurkime šventę patys sau. Jei nepasistengsime – niekas mums jos neduos.
Dėkoju už pokalbį. Smagios šventės!
Kalbėjosi Manvydas VITKŪNAS
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.