Lietuvos futbolo istorija

1911 – 1939

1911 m. Lietuvoje įvyko pirmasis tarpmiestinis futbolo mačas Kaunas – Vilnius, kurį rezultatu 10:5 laimėjo vilniečiai.

1919 m. gegužės 18 d. Kaune įkuriama Lietuvos sporto sąjunga (LSS). LSS jau 1920 m. norėjo surengti Lietuvos pirmenybes, tačiau norą pareiškė tik viena komanda.

1922 m. dalyvauti pirmajame Lietuvos futbolo čempionate panoro 10. Tais pačiais metais Lietuvos futbolininkai sužaidė pirmąsias tarptautines rungtynes su Rygos YMCA. Svečiai laimėjo 4:0.

1923 m. Ženevoje (Šveicarija) vykusiame FIFA kongrese Lietuvos Sporto lyga buvo priimta į šią tarptautinę organizaciją. Antrajame čempionate dalyvavo 4 komandos. 1923 m. dienos šviesą išvydo S.Garbačiausko paruoštos 20 puslapių „Oficialios futbolo taisyklės”.

1924 m. Lietuvos futbolo čempionas paaiškėjo finalinėse Kauno ir Klaipėdos apygardų nugalėtojų dvikovoje. Kauno „Kovas” 2:1 įveikė Klaipėdos „Sportverein” vienuolikę.

1925 m. Lietuvos pirmenybės jau vyko trijose apygardose. Finale susitiko Kauno „Kovas” ir naujokė Šiaulių LFLS. Čempionais tapo „Kovo” futbolininkai.

1927 m. Lietuvos čempionato į finalą pateko Pagėgių „Sportverein” ir Kauno LFLS. Dėl anksti prasidėjusios žiemos, finalas įvyko tik 1928 m., kurį kauniečiai laimėjo 3:1. Lietuvos rinktinė žaidė dvejas rungtynes su Latvija (3:6) ir Estija (0:5). Nustebino tik „Kovo” pergalė prieš pajėgią Vienos „Hakoach” vienuolikę rezultatu 2:1.

1928 m. siųsti rinktinę į Amsterdamo Olimpiadą atsisakyta dėl lėšų stokos. Lietuvos futbolo padangėje iškilo nauja pajėgi komanda – Klaipėdos KSS. Ji pirmenybių finale 3:1 įveikė Kauno LFLS.

1929 m. rinktinė antrajame Pabaltijo turnyre Rygoje vėl pralaimėjo abejas rungtynes: 1:3 Latvijai ir 2:5 Estijai. Lietuvos čempione vėl tapo Klaipėdos KSS. 1930 m. šalies pirmenybėse laimėjo Klaipėdos KSS.

1930 m. už pažeidimus žaidėjai jau būdavo šalinami iš aikštės ne kelioms minutėms, o visam laikui. Trečiasis Pabaltijo šalių turnyras įvyko Kaune. Lietuviai 2:1 nugalėję Estiją ir 3:3 sužaidę su Latvija, iškovojo pirmą vietą.

1931 m. pirmenybes 7 komandos vienu ratu pradėjo tik liepos 18 d. čempionais tapo Klaipėdos KSS.

1932 m. šalies pirmenybes pradėjo aštuonios komandos (prie septyniukės prisijungė Šiaulių „Makabi”), tačiau jau mėnesio pabaigoje buvo sustabdytas. FIFA atsirado dvi bylos dėl skolų austrų „Nicholsono” klubui ir Rumunijos Futbolo sąjungai. 1932 m. Lietuvos rinktinė turėjo net 8 tarpvalstybinius susitikimus, iš kurių 4 su Latvija (3 pralaimėjimai ir viena pergalė) ir 2 su Estija (abi pergalės – 1:0 ir 2:1). Lietuvos čempionatą laimėjo Kauno LFLS.

1933 m. šalies pirmenybėse 7 komandos jau rungtyniavo dviem ratais. Lietuvos rinktinė pirmą sykį dalyvavo pasaulio čempionato atrankos varžybose ir pralaimėjo Švedijai 0:2. Pabaltijo šalių turnyras įvyko Kaune. Lietuva sužaidė lygiomis (1:1) su Estija. Latvija 1:0 nugalėjo Estiją. Sekančiais metais Pabaltijo turnyras neįvyko. Čempionu tapo Kauno MSK.

1935 m. vėl sugrįžta prie apygardinės pirmenybių vykdymo tvarkos. Finale Kauno „Kovas” 3:2 įveikė Klaipėdos KSS ir tapo čempionu. Pabaltijo turnyre Lietuva 2:1 nugalėjo estus ir 2:2 sužaidė su latviais tapo nugalėtojais, tačiau sekančiais rinktinė vienodu rezultatu 1: 2 pralaimėjo abejas rungtynes Pabaltijo turnyre.

1936 m.Lietuvos lygoje žaidė 8 pajėgiausios komandos vienu ratu, ir pirmenybės baigėsi liepos 5 d., nes pirmą kartą pereita prie varžybų vykdymo tvarkos ruduo – pavasaris. Kauno „Kovas” vėl tapo čempionu.

1937 m. Lietuvoje jau buvo iš viso apie 15 000 futbolininkų. Šalies rinktinė, jau keleri metai treniruojama užsieniečių, gana dažnai atrodė blankiai. Rinktinė 1937 metais po 2 sykius pralaimėjo Latvijai ir Estijai bei Rumunijai (Kaune – 0:2). 1937 m. Lietuvos rinktinė antrą kartą dalyvavo pasaulio čempionato atrankos varžybose. Ji Rygoje Latvijai pralaimėjo 2:4. Atsakomosios rungtynės Kaune sužaistos per Pabaltijo turnyrą: pralaimėta dar skaudžiau – 1:5.

1938 m. pradžioje į Škotijos „Celtic” klubą 3 mėnesių stažuotei buvo išvykę treneriai Č.Šopys (Kauno MSK) ir L.Chomičius (Klaipėdos KSS). 1938 m. įvyko Tautinė olimpiada. Futbolo varžybose dalyvavo 16 komandų. Lietuvos rinktinė sužaidė 7 susitikimus. Įsiminė „Ajaks” (Olandija) vizitas į Kauną ir Klaipėdą. Kauniečiai su pajėgiais varžovais sužaidė lygiomis (2:2), o Klaipėdos rinktinė net nugalėjo (4:1).
Pirmą kartą mūsų futbolo istorijoje Kauno Valstybiniame stadione jėgas išbandė Lietuvos ir Latvijos jaunių rinktinės. Mūsiškiai pralaimėjo 1:2 (1:2). Pradėta galvoti turėti atskiras 14 – 16 ir 16 – 19 metų amžiaus rinktines.

1939 m. čempionės vardą pirmą sykį iškovojo Kauno LFS LGSF komanda. Ji vėliau pirmavo ir 1939 – 1940 m. pirmenybėse (laimėjo pirmąjį ratą). Šalies rinktinės treneriu buvo pakviestas V.Hanas iš okupuotos Austrijos.
Pagerėjus santykiams su Lenkija, Kauno rinktinė gegužės 14 d. viešėjo Varšuvoje ir 2:5 pralaimėjo šio miesto rinktinei. Vėliau Lenkijoje buvo Kauno LGSF, ir tenai sužaidė net šešerias rungtynes. Pažymėtinos lygiosios (2:2) su Varšuvos „Polonija” ir 2 pergalės vienodu rezultatu – 5:2 prieš Vilniaus „Smigly”, kuri tada rungtyniavo Lenkijos pirmenybėse.
1939 m. Klaipėda atiteko Vokietijos žinion, todėl KSS komanda persikėlė į Plungę.

1940 – 1944

1939 – 1940 m. pirmenybių rudens rato varžybas dar pavyko baigti. Priartėjus frontui prie Lietuvos ir įsiveržus į mūsų šalį sovietiniams tankams, sportinis gyvenimas apmirė.

1940 m. nutarta futbolo varžybas rengti apygardose. Tam turėjo įtakos dar ir tai, kad sportininkams vyriausybė panaikino lengvatas važiuoti geležinkeliu. Kai kuriose apygardose pirmenybės buvo arba nebaigtos, arba net nepradėtos. Tik Kauno apygardoje, įskaičius tarpusavio susitikimus 1939 m. rudenį, varžybos buvo baigtos. Šiaulių ir Ukmergės apygardose varžybos vykdytos tik vienu ratu. Tad pirmą kartą nuo 1922 m. šalies čempionas liko neišaiškintas.
Tačiau 1940 m. dar buvo surengtas Pabaltijo valstybių čempionatas. Trenerio V.Hano vadovaujami mūsiškiai Rygoje 1:1 sužaidė su estais ir 0:1 pralaimėjo latviams. Beje, draugiškose rungtynėse mūsų rinktinė abu varžovus Kaune nugalėjo (Estiją 2:0 ir Latviją 4:3).
1940 m. kelis sykius pasikeitė Kažo bei futbolo vadovybė. V.Hanui buvo pavesta treniruoti ir jaunuosius futbolininkus (apie 100 jaunuolių).
Rudenį jau ne savo valia futbolininkams buvo siūlomi varžovai Rytuose. Spalio 20 d. Kauno rinktinė Minske žaidė su „Dinamo” komanda ir pralaimėjo net 1:7. Tuo malonesnė po savaitės buvo mūsų komandos pergalė Kaune – 4:1.
Nepaisant sovietinės invazijos ir įvairiausių represijų, sportinio gyvenimo pulsas buvo jaučiamas ir 1941 m. pavasarį. Didžiuosiuose miestuose vyko „Žaibo” turnyrai ir draugiškos varžybos.
Lietuvos čempionatą gegužės 25 d. pradėjo 8 komandos: 4 Kauno, 3 Vilniaus ir 1 Šiaulių. Beje, vietoj senųjų klubų pavadinimų atsirado nauji – „Dinamo”, „Spartakai” ir „Spartuoliai”.
Deja, jau birželį vienus okupantus pakeitė kiti – bolševikus išvijo naciai. Frontas greitai nuslinko tolyn į Rytus, o Lietuvoje vėl atgijo sportinis gyvenimas: atsikūrė sporto organizacijos, klubai. Kūno kultūros rūmai įsteigė sporto šakų komitetus: Futbolo komitetui vadovavo J.Citavičius. Buvo tvarkomos futbolo aikštės ir stadionai.
Deja, Lietuvos futbolo pirmenybės vos po 3 – 5 susitikimų buvo nutrauktos. Žaista nemažai draugiškų rungtynių: jau liepos mėn. Kaune susitiko 2 miesto rinktinės. Vėliau kauniečiai įveikė Marijampolę 6:1 ir 10:0. Rugsėjo mėn. susitiko Vilniaus ir Kauno rinktinės – 4:0 laimėjo kauniečiai.
Spalio – lapkričio mėn. surengtos Kauno pirmenybės, kuriose 6 komandos žaidė vienu ratu. Vyko varžybos Šiauliuose ir kitose sporto apygardose. Kartu su lietuvių klubais žaidė vokiečių karių komandos „Luftvaffe”, „Reichsbahn”, „Vermacht”.
Deja, dėl lėšų trūkumo ir okupacinės valdžios apribojimų neįvyko planuotas Pabaltijo turnyras.
Panašiai futbolo reikalai klostėsi ir kitais karo metais. 1942 ir 1943 m. šalies pirmenybės vyko apygardose, o po to jų nugalėtojai olimpine sistema kovodavo dėl čempiono titulo. Buvo komandų, kurios įsiamžino futbolo istorijoje, sužaidusios vos vienas rungtynes.

1944 m. Lietuvos pirmenybėse 2 ratais dalyvavo 9 komandos, ir iki jų pabaigos tetrūko 6 rungtynių. Bet vėl prie Lietuvos priartėjus karo frontui, jos liko nebaigtos. Apygardų lygoje (išskyrus Šiaulių) taip pat pirmenybės nebaigtos.
Negreitai sportinis gyvenimas atgijo ir išvijus vokiečius. Sovietinės represijos, suėmimai ir trėmimai tęsėsi ilgai. Nemažai futbolininkų ir buvusių Futbolo komiteto vadovų pasitraukė į Vakarus. Keli žinomi futbolininkai žuvo karo frontuose, tarp jų ir ilgametis rinktinės kapitonas karo lakūnas Romualdas Marcinkus.

1945 – 1950

Lietuvos pirmenybės 1945 m. buvo surengtos rudenį. Finaliniame etape galėjo dalyvauti visų didžiausių miestų, Suvalkijos, Telšių ir Tauragės čempionai.

1946 m. Lietuvos futbolininkai debiutavo TSRS pirmenybėse. Pačios žemiausios pakopos – III grupės – IV zonos turnyre rungtyniavo respublikos rinktinė – vienintelė tarp klubinių komandų – ir užėmė ketvirtą vietą.

1947 m. Lietuvos čempionate jau dalyvavo 10 komandų.
Kauno jauniai (pirmosios gimnazijos vardu) vėl į Lietuvą parsivežė TSRS taurę. Tačiau šį sykį tai buvo pasiekta suklastojus kai kurių futbolininkų dokumentus.
Šalyje jau buvo per 5000 futbolininkų.

1948 m. Rygoje Lietuvos rinktinė laimėjo pirmąjį kartą po karo surengtą Pabaltijo čempionatą. TSRS jaunių pirmenybėse Saratove Lietuvos komanda liko antra, finale 0:3 pralaimėjusi Maskvos rinktinei. Vilniuje pradėti statyti Centrinis (dabar „Žalgirio”) ir Jaunimo stadionai. Beje, juos statė vokiečių belaisviai.
Vilniaus futbolo meistrų komanda buvo įtraukta į TSRS „A” klasės varžybas.

1948 m. Respublikinis kūno kultūros ir sporto komitetas 10 000 egzempliorių tiražu išleido 52 psl. apimties „Futbolo žaidimo taisykles”.
Spaudoje atsirado daug džiugių pranešimų, kad susikūrė nemažai naujų komandų net kaimo vietovėse, kad įrengta beveik 100 futbolo aikščių.
Vilniuje Lietuva vėl laimėjo Pabaltijo turnyrą – su Latvija 1:0, su Estija 2:1.

1950 m. Lietuvos pirmenybėse eilinį kartą pakeista jų rengimo tvarka. Iš pradžių dviejuose pogrupiuose vienu ratu rungtyniavo po aštuonias komandas. Po to atskirai buvo išsiaiškintos vietos nuo pirmos iki aštuntos ir tarp likusiųjų. Aiškiai pranašesnės už kitas buvo Kauno „Inkaras” ir Šiaulių „Elnias”. Jie trečioje vietoje likusią Klaipėdos „Audrą” atitinkamai aplenkė 12 ir 10 taškų. Vilniaus „Spartako” meistrų komanda TSRS „B” klasės pirmenybėse užėmė trečiąją vietą. Tik 2 taškų jai pritrūko, kad patektų į „A” klasę. TSRS jaunių pirmenybėse trečią vietą užėmė ir Lietuvos komanda.

1951 – 1960

1951 m. šalies pirmenybėse dalyvavo tik 12 komandų. Vėl pajėgiausias buvo Kauno „Inkaras”. Vilniaus „Spartakas” „B” klasėje užėmė antrąją vietą ir pirmą sykį iškopė į TSRS „A” klasę.

1953 m. sporto mokyklose įvesti futbolo skyriai, o Vilniuje atidaryta „Spartako” vaikų futbolo mokykla. Pirmą kartą paskelbtas Lietuvos 33 geriausių futbolininkų sąrašas, kuriame daugiausia buvo čempiono „Inkaro” atstovų (net 8). „Spartako” meistrai, užėmę paskutinę – vienuoliktą – vietą TSRS čempionate.
Lietuvos čempionatas vyko nusistovėjusia tvarka tarp 12 komandų. Tiesa, po kelerių rungtynių pasitraukė Vilniaus „Dinamo”. Buvo rašoma, kad komandos pirmenybėms pasirengė gerai, tačiau vėl ryškiai išsiskyrė Kauno „Inkaras”, aplenkęs „Limą” net 10 taškų, o „Elnią” – 12. Čempionai vienas rungtynes „Elniui” pralaimėjo net 1:6.
„Tiesos” taurės varžybose dalyvavo 327 komandos. Taurę laimėjo čempionas „Inkaras”.

1956 m. Vilniaus „Spartako” meistrai „B” klasės pirmosios zonos varžybose užėmė tik 9-ą vietą. 1956 m. Vilniuje viešėjo Kinijos rinktinė ir ji 1:0 įveikė mūsų vienuolikę. Dvejas tarptautines rungtynes žaidė ir Vilniaus „Spartako” meistrai. Jie iš pradžių 2:1 nugalėjo Švedijos antro diviziono komandą – Stokholmo „Stiure”, o su Valkeakoskio „Haka” iš Suomijos sužaidė lygiosiomis 0:0.

1957 m. Vilniaus „Spartakas” TSRS „B” klasės antrojoje zonoje atsidūrė vienuoliktoje vietoje. 1957 m. pavasarį atidarytas Vilniaus telecentras – netrukus prasidėjo ir futbolo varžybų transliacijos iš Vilniaus „Žalgirio” stadiono.
Vilniuje vyko Pabaltijo ir Baltarusijos spartakiada. Kaip ir prieš trejus metus, Lietuvos klubų rinktinė (be meistrų) užėmė antrą vietą (po Latvijos) – 0:0 su Latvija, 4:0 su Estija ir 1:1 su Baltarusija.
Vilniaus „Spartakas” pasiekė TSRS klubinių komandų turnyro pusfinalį, kur 0:1 pralaimėjo Maskvos „Dinamo” 19-osios tarybos ekipai. Pabaltijo radijo taurės varžybose (žaidė šalių čempionai) Šiaulių „Elnias” užėmė trečią vietą, jis pralaimėjo abu susitikimus Latvijos čempionams ir pasidalijo po pergalę su estais.
„Spartako” vidurio gynėjas Algirdas Kulikauskas atstovavo TSRS II rinktinei Maskvoje su Čekoslovakijos (1:1) ir Budapešte su Vengrijos (2:2) antrosiomis komandomis.
Vilniaus centriniame stadione pradėta rengti daiktines loterijas pagal žiūrovų pirktus į rungtynes bilietus.

1959 m. svarbiausiu metų įvykiu tapo LFFįkūrimas (gegužės 15 d.) – pirmininku išrinktas Jonas Uloza, atsakinguoju sekretoriumi – Stanislovas Paberžis.
Iki to laiko viso pokario metų futbolo reikalus tvarkė Respublikinio sporto komiteto futbolo sekcija.
Vilniaus spartakietis A.Kulikauskas Maskvoje žaidė po vienas kontrolines rungtynes TSRS pirmojoje ir olimpinėje rinktinės.

1960 m. didžiausią futbolo mėgėjų dėmesį kėlė Vilniaus „Spartako” meistrų komandos žaidimas TSRS „A”klasės pirmenybėse. Deja, mūsų futbolininkai tarp 22 komandų buvo tik dvidešimti. Ne ką geriau TSRS „B” klasėje žaidė ir debiutavusi Kauno „Banga”.

1971 – 1980

1972 m. sėkmingai TSRS antrosios lygos antrosios zonos varžybose žaidė „Žalgiris”, užėmęs trečią vietą, „Atlantas” nuo vilniečių atsiliko 4 taškais ir buvo ketvirtas.
Kaunietis K.Andziulis pateko į TSRS geriausiųjų teisėjų dešimtuką. TSRS aukščiausioje lygoje pradėjęs teisėjauti R.Juška tais pačiais metais gavo sąjunginę kategoriją.
„Žalgiris” laimėjo antrosios lygos antrosios zonos varžybas (V.Dirmeikis įmušė 24 įvarčius), bet pusfinalio turnyre Ašchabade tebuvo šeštas (paskutinis) ir į I lygą nepateko.
Pagausėjo pasiekimų TSRS varžybose. Vilniaus „Šviesa” studentų pirmenybėse – antra, profsąjungų sporto draugijų turnyre „Žalgiris”trečias.

1977 m „Žalgiris” sugrįžo į TSRS pirmąją lygą. TSRS jaunių pirmenybėse nugalėjo Klaipėdos.

1978 m. „Žalgiris tarp 20 pirmosios lygos komandų užėmė 7-ą vietą ir nusipelnė daugelio futbolo specialistų pagyrimo žodžių.

1979 m. „Žalgiris” pirmosios lygos turnyre pakilo viena vieta aukščiau – buvo šeštas, bet reikšmingesnė buvo tokia pat užimta vieta TSRS tautų VII spartakiadoje Maskvoje. 1979 m. „Žalgiris” vos išsilaikė pirmojoje lygoje – užimta tik 18-ta vieta (po pirmojo rato – devinta). R.Juška teisėjavo Maskvos olimpinių žaidynių futbolo turnyre, TSRS teisėjų dešimtuke jis – trečias. Sąjunginės kategorijos teisėjo vardas suteiktas vilniečiui J.Muliuoliui. Į TSRS jaunių rinktines kviesti V.Buzmakovas, I.Pankratjevas, R.Mažeika, A.Savukynas ir R.Žamba.

1981 – 1990

Didžiųjų laimėjimų metai
1981 m. TSRS pirmosios lygos čempionate „Žalgiris” buvo šeštas, o jo dubleriai – treti.

1982 m. „Žalgiris” laimėjo TSRS pirmosios lygos čempionatą ir iškopė į aukščiausiąją lygą. Sekančiais metais nustebino puikus „Žalgirio” debiutas TSRS aukščiausiosios lygos pirmenybėse: po pirmojo rato mūsų reprezentantai buvo pirmojoje vietoje, o čempionatą baigė penkti. Vilniečiui Romualdui Juškai suteikta tarptautinio teisėjo kategorija.

1983 m. Lietuvoje jau buvo 43 000 futbolininkų. R.Juška pripažintas geriausiu TSRS teisėju.

1984 m. TSRS čempionate „Žalgiris” žaidė prasčiau negu prieš metus ir liko devintas. Dubleriai užėmė 15-ą vietą. Lietuvos studentų rinktinė, sudaryta daugiausia iš „Žalgirio” futbolininkų, laimėjo TSRS studentų žaidynes. Kitais metais „Žalgiris” TSRS pirmenybėse užėmė 7-ą vietą, o Klaipėdos „Atlantas” tapo antrosios lygos zonos nugalėtoju ir, laimėjęs pereinamąjį turnyrą, iškopė į I lygą. TSRS V.Baltušnikas tapo Europos jaunių (16 m.) čempionu.

1986 m. „Žalgiris” TSRS čempionate užėmė aštuntą vietą. Nesėkmingai pirmojoje lygoje žaidė Klaipėdos „Atlantas”, užėmęs priešpaskutinę, 23-iąją vietą. TSRS olimpinėje rinktinėje po keletą rungtynių sužaidė žalgiriečiai V.Sukristovas ir A.Janonis. Įvairiuose jaunių ir jaunimo turnyruose rungtyniavo A.Kalinauskas, V.Baltušnikas, G.Staučė ir R.Kapustas.

1987 m. labai sėkmingi buvo „Žalgirio” sezonas: ir pagrindinė, ir dublerių komandos užėmė trečiąsias vietas ir įgijo teisę žaisti UEFA taurės turnyre. Liepos mėn. Zagrebe (Kroatija) „Žalgirio” futbolininkai atstovavo TSRS XIV pasaulio studentų žaidynėse. Finale 5:0 įveikė P.Korėjos komanda ir tapo turnyro nugalėtoju. UEFA taurės turnyre „Žalgiris” žaidė su Vienos „Austrija. Rugsėjo 7 d. Vilniuje „Žalgiris” svečius nugalėjo 2:0, atsakomąsias rungtynes pralaimėjo 2:5. TSRS čempionate „Žalgiris” vėl užėmė aukštą 5-ą vietą ir vėl įgijo teisę rungtyniauti dėl UEFA taurės. Žalgiriečiai A.Janonis ir A.Narbekovas su TSRS rinktinė tapo olimpiniais čempionais, o V.Sukristovas TSRS rinktinės sudėtyje Europos pirmenybėse buvo apdovanotas sidabro medaliu. Europos jaunių (18 m.) čempionu TSRS rinktinės sudėtyje tapo vartininkas G.Staučė. UEFA taurės turnyre „Žalgiris” pirmajame etape nugalėjo ICA”Geteborg” (Švedija) klubą (2:0 Vilniuje ir 0:1 Geteborge). Antrame etape žalgiriečiai pralaimėjo Belgrado „Crvena zvezda” komandai (1:4 Belgrade ir 0:1 – Vilniuje). 1989 m. žalgiriečiai užėmė 4-ą vietą. Tai garantavo kelialapį kitais metais į UEFA taurės varžybas, bet juo trečią kartą „Žalgiris” jau nebepasinaudojo dėl politinės situacijos Lietuvoje…
TSRS antrosios lygos penktojoje zonoje iš karto rungtyniavo 2 mūsų respublikos komandos – Klaipėdos „Atlantas” (užėmė 8 – ą vietą) ir Kauno ASMM „Inkaras” (22 – a vieta – paskutinė).

1990 m. Lietuvos komandos pasitraukė iš TSRS pirmenybių. „Žalgiris” ir „Atlantas”, pasivadinęs „Sirijumi” dalyvavo Baltijos čempionate. Lietuvos lygoje buvo 16 komandų. Nemažai Lietuvos futbolininkų išvyko rungtyniauti į Gruziją, Uzbekistaną ir Rusijoje. V.Ivanauskas, A.Narbekovas ir V.Sukristovas rungtyniavo Maskvos „Lokomotyve”.

1991 – 2000

1991 m. atsisakyta Baltijos čempionato ir nutarta reformuoti šalies pirmenybių sistemą, pereiti prie „ruduo – pavasaris”. Todėl Lietuvos čempionatas (tarp 15 komandų) truko tik vieną ratą – nuo kovo iki birželio. Po 42 metų pertraukos buvo atnaujintas Baltijos šalių turnyras.
Gruodžio 9 d. LFF po 51 metų priverstinės pertraukos buvo sugrąžinta į Tarptautinę Futbolo Federaciją (FIFA). Tai buvo nuspręsta Niujorke, FIFA posėdyje, kur buvo ištraukti 1994 m. pasaulio čempionato burtai. Lietuva pateko į 3-ją grupę, kur jos varžovėmis tapo Ispanija, Airija, Danija, Šiaurės Airija, Albanija ir Latvija.

1992 m. balandžio 23 d. UEFA pripažino Lietuvos provizorinę narystę.
Metų pradžioje įvyko Lietuvos Futbolo federacijos rinkimų ir ataskaitos konferencija. Prezidentu išrinktas jos generalinis sekretorius V.Dirmeikis.
Lietuvos nacionalinė rinktinė, vadovaujama Algimanto Liubinsko, dalyvavo Pasaulio čempionato atrankos turnyre. Pirmąsias rungtyse Belfaste su Šiaurės Airija baigė 2:2. Iš viso Lietuvos rinktinė 1992 m. rungėsi net 13 – oje susitikimų.
Pirmą kartą „Žalgiris” atstovavo nepriklausomai Lietuvai Europos šalių čempionų taurės turnyre ir 2 kartus pralaimėjo (0:6 ir 0:2) Olandijos Eindhoveno komandai.

1994 m. pirmąjį Lietuvos moterų čempionatą laimėjo Kauno „Olimpijos – Centro” žaidėjos.

1995m. pabaigoje antrajai kadencijai LFF prezidentu perrinktas V.Dirmeikis, sekretoriumi – P.Mieželis. Lietuvos rinktinei jau vadovavo B.Zelkevičius. Vilniuje Europos čempionato atrankos rungtynėse su Kroatija pasiektos garbingos lygiosios (0:0). Nenuliūdino ir minimalus pralaimėjimas Vilniuje pasaulio čempionams italams 0:1. Pagal FIFA reitingą spalio ir gruodžio mėnesiai Lietuva buvo pakilusi net IKI 43 – ios vietos pasaulyje.

1996 m. surengtas pirmasis (kelių etapų) šalies salės futbolo čempionatas.

1999 m. Lietuvos rinktinė Buenos Airėse 0:0 sužaidė su Argentina. 1999 m. pirmą kartą Europos mėgėjų taurės („Regions cup”) varžybose dalyvavo mūsų šalies komanda – Šilutės „Laisvė. Visus įvykius nustelbė intrigos ne futbolo vejose, o dėl valdžios. Dar prieš futbolo sezoną opozicija ir kai kurie klubai reikalavo LFF prezidento V.Dirmeikio atsistatydinimo. Jis tai padarė, bet dar kurį laiką pasiliko gen.sekretoriaus poste.
V.Dirmeikis atsistatydino balandžio 1-ą dieną, o prezidento pareigas laikinai ėjo V.Zimnickas. Spalio mėnesį įvyko ataskaitos ir rinkimų konferencija, kurioje LFF prezidentu išrinktas kaunietis L.Varanavičius.