Šeima

Psichologai teigia, kad brolių ir seserų priešiškumo šaknys – vaikystėje nuslėptų vaikiškų skriaudų, nusėdusių širdies gilumoje, pasekmė. Netinkamas auklėjimas vaikystėje gali sudrumsti giminiškus santykius visam gyvenimui. Labai dažnai galima pastebėti, kad tėvai tarsi patys provokuoja konfliktus tarp brolių ir seserų, skatina konkurenciją, pavydą ir kitas neigiamas emocijas. Todėl nereiktų stebėtis, kad suaugę jų vaikai tarpusavyje nesutaria ir neranda bendros kalbos. Auklėdami savo vaikus pasistenkite nedaryti šių pagrindinių klaidų. Nelyginkite vaikų tarpusavyje. Kas gali būti skaudžiau vaikui, kai jo mama ištaria: „Tomukas mūsų šeimos pasididžiavimas, pirmūnas, o Ingutė tai negabi mokslams“. Svarbiausia prisiminti, kad kiekvienam vaikui sunku nuolat būti su kuo nors lyginamam, tad jis pradeda kerštauti tam, kurį visi giria. Nereiktų stebėtis, kad toks vaikas visam gyvenimui įgyja nepilnavertiškumo kompleksą. Pamirštamas vyresnysis vaikas… Kai gimsta mažasis broliukas arba sesutė, vyresniojo vaiko psichika patiria didžiulį smūgį. O jeigu tėvai visą dėmesį pradeda skirti naujagimiui ir tarsi pamiršta vyresnįjį, tai mažasis jam gali virsti tikru priešu. Įsidėmėkite, kad vaikui suvokti, jog jis turi sesę ar brolį, reikia nemažai laiko. Nepalikite jo su savo mintimis vieno. Skatinkite jį žodžiais reikšti savo jausmus, pabrėžkite jo privalumus prieš mažąjį šeimos narį, atsiklauskite vyresnėlio dėl kiekvieno atiduodamo jo daikto mažajam.

Kartu augančių vaikų vystymasis priklauso ir nuo tarpusavio santykių. Pabandykime pafantazuoti. Šalies valdžia paskelbia: privalote išsitraukti loterijos bilietą, o jame nurodytas žmogus visam likusiam gyvenimui persikelia gyventi pas jus. Su juo turite dalytis savo erdve, pinigais, maistu ir net šeimos narių dėmesiu. Loterijos esmė: neturite jokios galimybės to atsisakyti. Tai turbūt panašiau į košmarišką sapną, nei į realybę. Tačiau ar ji neprimena jūsų vaikystės, kai namie netikėtai atsirado dar vienas vaikas arba patys buvote patekę po vyresnio brolio ar sesers padu? “Mažėlį auklėjame ne mes, o vyresnis mūsų vaikas”, – teigia kai kurie tėvai. Iš tiesų, kaip vystysis vaiko asmenybė, priklauso ir nuo to, kokie jo santykiai su broliais ar seserimis. Taigi ne viską lemia tėvai. Pirmagimio padėtis geriausia, nes kol nėra kitų vaikų, visas tėvų ir aplinkinių dėmesys skiriamas tik jam. Tačiau gimus broliui ar seseriai jis tarsi nuverčiamas nuo sosto. Dabar pirmagimis privalo dalytis meile, tad nuoširdžiai nemėgsta jaunėlio ir įvairiais būdais bando kovoti dėl dėmesio, neretai tampa agresyvus, dirglus. Kita vertus, jis prisiima atsakomybę globoti jaunėlį, kad tik pateisintų tėvų lūkesčius, sulauktų didesnio palankumo. O skatinamas pagelbėti prižiūrint jaunesnius brolius ar seseris anksti išsiugdo tokias charakterio savybes, kaip norą globoti ir lyderiauti.

Tie patys tėvai, tie patys genai, ta pati vaikystė, tie patys namai, gal net tas pats kambarys ir tie patys drabužiai… Jūs buvote broliai (seserys) – draugai ir priešininkai, dalijotės paslaptimis ir artumu, o kartais nutoldavote ir susvetimėdavote. “Brolių ir seserų tarpusavio santykiai – permainingi ir nevienareikšmiški, – sako Adele Faber ir Elaine Mazlish, pasaulyje pripažintos tėvų ir vaikų santykių ekspertės, lektorės, knygų autorės. – Jie apima ir “aš tave myliu” ir “aš tavęs nekenčiu.” Indianapolio (JAV) universiteto psichologijos profesorė Victoria Hilkevitch Bedford, tyrinėjanti jau suaugusių vaikų ryšius, sako, kad daugumai iš jų šis ryšys reiškia lūkesčius, įsipareigojimus ir nesutarimus. Pasak V. Bedford, visų amžiaus grupių ir visų giminystės laipsnių broliai bei seserys yra įsitikinę, kad jie visada gali pasikliauti vienas kitu (nors iš tiesų retai kada vieni kitiems padeda). Ypač seserys nutrūkusius ryšius vertina tik kaip laikiną reiškinį. Jos tikisi, kad ateityje ryšiai atsinaujins, ir tai iš tiesų atsitinka. Tačiau V. Bedford taip pat aptiko, kad seserys tarpusavyje barasi dažniau. “Artimi santykiai gimdo konfliktą.” Artimi žmonės turi randų, kurie likę nuo vienas kitam padarytų žaizdų. Dažnai mes susidarome savivaizdį tik pagal savo vietą tarp brolių ir seserų. Pirmieji gyvenimo įspūdžiai lieka ilgiems metams. Vaikystės varžytuves mes perkeliame į suaugusiųjų gyvenimą.

Esu girdėjusi, kad pasaulyje dažniausiai ”karas” vyksta tarp brolių ir seserų: dažniausiai būna taip, kad jie nesutaria, pešasi, nebrangina vienas kto, o kad tai reikėjo daryt, supranta tik tada, kai užauga ir pilnai subręsta, arba kai savo sesės/brolio netenka. Panašus karas vyksta ir tarp manęs ir mano brolio- dažniausiai mes nesutariam, pykstamės, ir panašiai… Pati net nelabai suprantu, kodėl taip yra: na, kodėl mes negalime sutarti. Atrodo, vienas kitą nesigėdydami pravardžiuojame, ko neišdrįstume daryti, tarkim, tarp draugų. O mokykloje beveik visad sutariam pakankamai gerai: kai kartais jį susitinku, tik draugiškai paplepam, o namie karas prasideda iš naujo… Bet kodėl taip yra? Kodėl mes negalime normaliai sutarti? Matyt, tai įgimta – kaip ir visiems kitiems… Bet mano mamai, pavyzdžiui, buvo kitaip. Kai ji buvo maža, gyveno nuosavame name su dviem pusbroliais – žodžiu, ten gyveno abi šeimos. Ji kartu su savo pusbroliais nugyveno visą savo vaikystę, tad jie buvo kaip broliai ir sesuo. Bet jokio karo tarp jų niekad nebuvo. Jie visad sutardavo, kartu žaisdavo, kartu eidavo į mokyklą – gyveno tikrai draugiškai, nors mano mama pora metų už juos vyresnė. Taigi, tarp jų jokio karo nebuvo – mat mano mama, nors ir už juos abu vyresnė, prie jų nekibdavo, ir sutardavo gerai- ji buvo tarsi geriausi draugai, neskaitant kelių mamos vaikystės draugių, su kurimis ji draugauja iki šiol. O mano tėčiui – atvirkščiai: jis turi du brolius, ir yra iš visų jauniausias.

Nors broliai ir seserys neretai yra geri draugai, vaikų tarpusavio peštynės šeimoje yra įprastas reiškinys (ir taip pat įprasta, kad vaikų draugystę greitai pakeičia neapykanta, o šią – vėl draugystė). Dažnai konkurencija prasideda dar iki antrojo vaiko gimimo ir tęsiasi vaikams augant. Skirtingais raidos etapais vaikų poreikiai keičiasi, ir tai irgi gali turėti daug įtakos vaikų tarpusavio santykiams. Visada nemalonu matyti ir girdėti, kaip vaikai vienas su kitu pešasi. Tačiau svarbu žinoti, kada reikia nutraukti jų tarpusavio konfliktą ir ar apskritai reikia kištis. Ką daryti, kai vaikai pradeda peštis. Jei tik įmanoma, neįsitraukite. Ateikite tik tada, kai yra fizinių sužalojimų rizika. Jeigu jūs visada įsitraukiate į konfliktą, rizikuojate, kad atsiras kitų problemų. Vaikai gali pradėti tikėtis jūsų pagalbos ir laukti, kad jūs ateisite jų gelbėti, užuot patys ieškoję problemų sprendimo. Taip pat yra rizika, kad jūs – nesąmoningai – vieno vaiko akimis nuolat užsistosite antrąjį, jį “apsaugodama”, tokiu būdu skatindama didesnį jo atstūmimą. Be to, “išgelbėtiems” vaikams gali atrodyti, kad jie gali peštis vėl ir vėl, nes ateis suaugusieji ir juos vėl gelbės. Jeigu jums nepatinka žodžiai, kuriuos vartoja jūsų vaikai, pamokykite vaikus, kaip išsakyti tai, ką jie jaučia, tinkamais žodžiais. Tačiau netgi tokiu atveju paskatinkite juos spręsti savo barnį pačius.