Nekenčiu naujosios tėvo žmonos
Kai tėvas ar mama tuokiasi antrą kartą, dažnai net suaugę vaikai jaučia nerimą ir baimę. Jie bijo netekti ne tik dalies tėvų dėmesio, bet ir palikimo. Vika Jurkonienė ir Ligita Juknevičiūtė nagrinėja šią opią temą
Prieš keletą metų tėvas išsiskyrė su mano mama ir pranešė ketinąs vėl vesti. Maniau, kad sugebėsiu šią žinią sutikti oriai kaip ir dera suaugusiai moteriai. Tačiau iš tiesų tai mane be galo sukrėtė.
Baisu net sau prisipažinti, jog nekenčiu naujosios tėvo žmonos. Visada maniau, kad neapykanta – negarbingas jausmas, todėl mintyse nuolat kartoju, kad Jolitai nelinkiu nieko bloga, kad galbūt kada nors ji man net patiks. Viliuosi ilgainiui rasti visiems laikams mano neapykantą išsklaidysiančių jos bruožų. Bet tai ne taip paprasta, nes būtent ją laikau tėvų santuokos žlugimo kaltininke. Jos romanas su mano tėvu truko ilgus metus, kol galų gale jis ryžosi palikti šeimą ir susieti gyvenimą su ja. Jolita visais įmanomais būdais stengėsi jį turėti ir valdyti. Ji įrodinėdavo esanti jam tinkamiausia moteris, vienintelė galinti suteikti ramybę ir stabilumą, kurių, jos įsitikinimu, jam taip trūksta.
Valinga, egoistiška ir savo teisumu neabejojanti Jolita prieš trejetą metų įkalbėjo tėvą nedalyvauti mano vestuvėse. Akivaizdu, kad ji man taip ir neatleido už piktą laišką, kurį kadaise brūkštelėjau tėvui ir apkaltinau visomis įmanomomis blogybėmis. Tuo metu maniau, kad jis elgiasi nejautriai, keldamas vestuves praslinkus vos trims mėnesiams po mano mamos artimos giminaitės vyro mirties. Atrodė, kad Jolita užgožė visas jo mintis apie pirmąją šeimą.
Nuo to laiko reikalai šiek tiek pagerėjo. Dabar mano santykiai su antrąja tėvo žmona yra šaltai mandagūs. Paskambinusi telefonu paklausiu, kaip jai sekasi, o ji atsako, kad gerai. Bet tai daugiausia, ką mudvi galime padaryti. Tais retais atvejais, kai aplankau tėvą, ji nė nesistengia būti maloni ir pabrėžtinai žvilgčioja į laikrodį.
Antrosios tėvo vedybos visiems laikams pakeitė mudviejų santykius. Nors man augant mudu buvome labai artimi, jaučiu, kad dabar jis labai nuo manęs nutolęs – tarsi mudvi su Jolita priklausytume skirtingoms stovykloms ir jis negalėtų būti artimas vienai neišduodamas kitos. Oficialiai 51 metų Jolita yra mano pamotė – vien nuo tos minties mane krato šiurpas. Nors esu suaugusi, turiu vyrą ir vaikų, bet tai mane taip skaudina.
Statistika ir mitai
Turint omenyje didelį skyrybų kiekį, galima teigti, kad daugelio jaunesnių nei 35 metų žmonių tėvai yra išsiskyrę. Vaikystėje niekas mūsų nemokė, kaip ištverti pakartotines tėvų vedybas. Remiantis statistika, dauguma išsiskyrusiųjų tuokiasi su naujais partneriais. Ir nors mes niekam, ypač tėvams, nelinkime vienišos senatvės, vis dėlto skaudu matyti, kaip jie pradeda naują gyvenimą su kažkuo kitu – mums svetimu žmogumi.
Apie mus, suaugusiuosius, sklando daugybė mitų, kuriais mes tvirtai tikime. Vienas jų tas, kad suaugusieji nejaučia pavydo, kai nebesulaukia įprastinio tėvų dėmesio. Justė, ištekėjusi trisdešimtmetė moteris, ir jos 57 metų motina visada buvo labai artimos. Justės tėvas paliko šeimą, kai jai tebuvo 13 metų, ir nuo to laiko jos gyvenimo ramstis buvo motina – tol, kol šioji prieš aštuonetą mėnesių nesusipažino su Jonu.
„Kai pastojau, maniau, kad mama dėl manęs labai jaudinsis, – su kartėliu pasakoja Justė. – Bet kai ėjome pirkti kūdikiui kraitelio, ji visą kelią kalbėjo tik apie Joną, su kuriuo tuo metu buvo susižadėjusi: ką jiedu vakar virė pietums, kur praleido savaitgalį, apie jo buvusias meiles ir kitokias smulkmenas.
Galop man tai įgriso, ir aš, norėdama atkreipti į save dėmesį, paklausiau, ar dar nematyti, jog esu nėščia. Tačiau ir tai nepadėjo – jai pasigirdo, kad klausiu, ar ji dar nesilaukianti. „Oi ne, aš negaliu būti nėščia, – atsakė ji išraudusi. – Bent jau taip manau.” Ir tai sako prieš keletą metų menopauzę išgyvenusi moteris!”
„Šis meilės romanas ją visiškai pakeitė, – tęsia Justė. – Prieš kelis mėnesius jos namuose vyko remontas, todėl ji dviem savaitėms apsistojo pas mane. Tuomet ir supratau, kaip ji pasikeitė. Ji nutraukė ryšius su visais savo draugais. Jonui girdint nuolat kikena ir net perėmė daugelį jo pomėgių. Jis nepaprastai rūpinasi savo sveikata, todėl ir ji vis dažniau šneka apie mankštą bei svarsto, ar nevertėtų tapti vegetare. Jis yra kiek už ją jaunesnis, todėl manau, kad mama persistengia. Dažnai jos prašau, jog daugiau dėmesio skirtų šeimai ir draugams, bet ji manęs neklauso.”
Justė supranta, jog elgiasi savanaudiškai, jog jos motina nusipelnė būti laiminga, tačiau jai skaudu jaustis nustumtai į šalį. Be to, ji nerimauja dėl motinos ateities. Kas bus, jei jos santykiai su Jonu nutrūks? Baisu pagalvoti, kaip tuomet pasikeistų jų vaidmenys: „Dabar ji elgiasi kaip paauglė. O aš naktimis negaliu užmigti – vis galvoju, ar teisingai mama daro. Kai tėvas mus paliko, ji tapo stipri ir nepriklausoma, bet dabar ji tokia lengvabūdė ir tokia silpna. Mama net neišeina iš namų, jei yra bent mažiausia tikimybė, kad jis gali paskambinti. O jei jis paskambina ir pasiūlo susitikti, ji paskutinę minutę atšaukia visus mūsų planus. Man būna taip apmaudu”.
Kitos problemos
Be to, iškyla ir sekso problema. Kai mums buvo devyneri, mintis apie tėvų seksualinius santykius atrodė gana nepadori. Tiesą sakant, daugelis mūsų net ir užaugę taip galvojame. Karolina, kurios motina neseniai vėl ištekėjo, su pasibjaurėjimu pasakoja apie savo motinos seksualinį gyvenimą: „Prieš pradėdami bendrą gyvenimą jie kelioms dienoms nuvyko į Paryžių. Kai mamos paklausiau, kaip sekėsi kelionė, jos veidas nušvito iš pasitenkinimo – jiedu Paryžiuje beveik nė kojos nekėlę iš miegamojo. Yra dalykų, apie kuriuos nesinori žinoti. Turėjau skubiai pakeisti pokalbio temą, kol ji nepradėjo pasakoti visų intymių smulkmenų. Man nemalonu apie tai galvoti”.
Beje, sunku nuspręsti, kaip vadinti naująjį motinos išrinktąjį. Žodis „vaikinas” vargu ar tiks stambiam penkiasdešimtmečiui, įsitaisiusiam ant mamos kušetės. Tai kaip jį vadinti?
Kad ir sunku, vis dėl to įmanoma susitaikyti su mintimi apie tėvo ar mamos vedybas. Bet kur kas sunkiau pripažinti kai kuriuos jų finansinius aspektus. Iškilus turto ir nuosavybės problemai, reikalas tampa keblus.
Po Neringos tėvo mirties visas jo turtas atiteko antrajai žmonai. Ši velionio dukrai teleido pasiimti vaikystės žaislų dėžutę. „Ji man neatidavė netgi mano mamos sužadėtuvių žiedo, nors jai jis nieko nereiškė ir net nebuvo labai brangus. Iki šiol negaliu suprasti, kaip ta moteris galėjo būti tokia žiauri”, – baisisi Neringa.
Žinoma, tėvai į viską žvelgia kitaip. Antrąkart vedusieji teigia, jog nenori, kad atžalos kištųsi į jų gyvenimą. „Žinau, jog abu mano vaikai nelabai džiaugiasi dėl mano vedybų, – sako 60 metų Margarita. – Jie galvoja, kad aš per sena. Jie neteko žado išvydę mane vykstančią medaus mėnesio į Karibų salas. Bet aš visą gyvenimą praleidau jais besirūpindama ir manau, kad mano amžiuje nedaug liko progų pabūti laimingai.”
„Net suaugę vaikai galvoja apie mus tik kaip apie tėvus, – sako 55 metų Valentina. – Pasikeitus šiam įvaizdžiui juos apima jausmas, jog mes jau nebesame jų tėvai. Bet mes – vis dar jų gimdytojai, ir niekas negali šito pakeisti.” Šiuo atveju tinka ir atvirkščias teiginys: net suaugę vaikai tėvams lieka vaikai. Jei išdrįsčiau paskambinti Jolitai, naujajai tėvo žmonai, ir paklausti, ką ji galvojanti apie mudviejų įtemptus santykius, nė kiek neabejoju, kad ji atsakytų, jog esu nesubrendusi. Gal ji ir teisi. Nors esu suaugusi, maža dalelė manęs vis dar nori vaikiškai treptelti koja ir iškišti liežuvį, nes vaikai viską supranta savaip. Mes tiesiog nebegalime pakeisti savo mąstysenos.
Normali reakcija
Psichologų nuomone, visai natūralu, kad vaikai jautriai reaguoja į tėvo ar mamos vedybas. Vieni jaučia nedidelį nerimą, kiti – begalinę širdgėlą. Kuo esi vyresnis ir laimingesnis savo paties šeimoje, tuo silpniau tai išgyveni. Tačiau kad ir kokio amžiaus būtum, vis tiek sunku susitaikyti su ta mintimi.
Daugelį pribloškia, kad tėvas ar mama elgiasi kaip nepriklausoma asmenybė, savarankiškai priimanti sprendimus. Keista suvokti, kad toks savas ir patikimas žmogus iš tiesų yra seksuali būtybė. Be to, jis sakys naujam asmeniui intymius, jausmingus dalykus. Tokius, kokių niekam nesakydavo, išskyrus ankstesnį partnerį ar jus. Todėl gali būti labai skaudu, ir kuo artimesni judu buvote, tuo skaudžiau.
Dažnai tėvo vedybos sukelia daugiau skausmo negu motinos. Moterys lengviau prisitaiko, jos labiau sugeba dalyti meilę po lygiai ir išlaikyti senuosius ryšius. Kai antrą kartą tuokiasi vyras, jo naujoji žmona dažnai reikalauja, kad jis visą dėmesį skirtų jai. Be to, vyrai dažnai stengiasi atsieti skirtingus gyvenimo aspektus.
Manote, kad turite priežasčių nerimauti, tačiau naujasis asmuo veikiausiai niekuo dėtas. Jis atsiduria tarp jūsų ir jūsų gimdytojo. Turite duoti laisvę mamai ar tėčiui, kaip ir jie jums davė, kai keliavote iš namų. Taip pat turite pripažinti, kad jūsų santykiai keičiasi – juk ir jie tai pripažino, kai jūsų gyvenime atsirado kitų asmenų. Svarbu atminti, jog nerimaujate dėl to, kad mylite tėvus ir rūpinatės jais.
Kokią turite teisę pretenduoti į palikimą, jei jūsų tėvas ar motina buvo susituokę antrą kartą? Jei yra testamentas, bet nesate jame paminėta, nieko nepadarysi – tėvai neprivalo palikti savo turto vaikams. O ką daryti, jei jie mirė nepalikę testamento?
Tokiu atveju sutuoktinis su vaikais dalijasi palikimą lygiomis dalimis. Tačiau jei jūsų tėvas ar motina su naujuoju sutuoktiniu turtą valdė bendrai, jis laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir pusė jo automatiškai atitenka sutuoktiniui. Kitą pusę lygiomis dalimis paveldi sutuoktinis su vaikais.
Turtuoliai irgi verkia…
Kai tėvas ar motina susituokia antrą kartą, ne taip paprasta nustatyti, kas paveldės turtą. O įžymybių šeimose sumos ypač didelės.
25 metų Anna Nicole Smith griežtai neigė ištekėjusi už 87 metų Howardo Marshallo II dėl pinigų, nors jo banko sąskaitoje buvo 400 mln. dolerių. Tačiau jei ji tekėjo ne dėl pinigų, tuomet kodėl taip gviešiasi jo palikimo? Kai Marshallas II mirė, per jo laidotuves ji vilkėjo savo vestuvinę suknelę ir segėjo nuometą – gal todėl, kad jų vedybinis gyvenimas tetruko 14 mėnesių.
Serialo „Namelis prerijose” žvaigždė Michaelas Landonas vaizdo testamente, nufilmuotame prieš pat mirtį, pareiškė, kad visas 650 mln. dolerių vertės turtas atitenka jo žmonai Cindy, su kuria jis išgyveno beveik 10 metų, ir vaikams. Jo septyni vaikai gavo po 6 mln. dolerių. Vyriausioji duktė Cheryl tvirtina, kad gulėdamas mirties patale tėvas pakeitė testamentą, nes tuo metu „blogai jautėsi, kentė didelius skausmus, buvo pažeidžiamas ir veikiamas vaistų”. Tame testamente keliama tiek sąlygų, kad jei ji ar kiti vaikai bandytų skųstis, jie rizikuotų prarasti ir tuos pinigus, kuriuos iš tiesų paveldėjo.
1992 metais Holivudo žvaigždė Glennas Fordas išbraukė iš testamento sūnų Peterį ir visą 220 mln. dolerių vertės turtą užrašė jį prižiūrėjusiai 33 metų medicinos seseriai. Bet po trejų metų Glennas susirgo, paskambino Peteriui, ir jiedu vėl susitaikė.
Peteris Sellersas turėjo 50 mln. dolerių vertės turto, bet jo trys vaikai gavo tik po 7500 dolerių. Beveik viską jis paliko savo ketvirtajai žmonai Lynne Frederick. Jo sūnus iš pirmosios santuokos Michaelas tvirtina, kad trys dienos prieš mirtį tėvas jam sakė ketinąs su ja skirtis. Lynne visą likusį gyvenimą gedėjo Peterio ir po 14 metų mirė nuo per didelės alkoholio dozės.
Tai niekur nedingsta
Goda Piktytė, aktorė:
„Kai buvau 10-ies, mano tėvai išsiskyrė, o po dvejų metų mama ištekėjo. Patėvis, despotiškas žmogus, iškart puolė mane „auklėti”, namuose įvesti savą tvarką. Aš nebuvau pratusi prie tokio reguliavimo, pajutau grėsmę savo autonomijai, todėl ėmiau protestuoti ir keršyti. Kartą klasės draugai man padovanojo elektroninį laikrodį. Jį pamatęs patėvis pakėlė triukšmą – esą laikrodis gali būti vogtas. O aš paprašiau draugų išplūsti jį telefonu. Kiemo berniūkščiai, mano paprašyti, net jo automobilio padangas buvo pradūrę. Be to, dažnai skambindavau savo tėvui ir skųsdavau naująjį mamos vyrą. Prisimenu, kartą vaidinau spektaklyje prieš vyresnių mokinių šokius, ir mums buvo leista po vaidinimo pasiausti diskotekoje. Bet patėvis liepė grįžti namo. Paprašiau mamos leidimo, bet ji nenorėjo supykdyti patėvio. Aš vis tiek likau vakarėlyje, o grįžusi gavau pylos.
Žliumbdama susikroviau daiktus, paskambinau seneliams ir išsikrausčiau pas juos. Skaudžiausia, kad mama nusileisdavo patėviui, nepalaikydavo manęs. Mano nuomone, ji turėjo būti stipresnė asmenybė ir apginti mane – mano orumą, paauglišką išdidumą. Nuoskaudą jaučiu iki šiol”.
Aušrinė Marija Pavilionienė, Moters studijų centro vadovė:
„Mano tėvą išvežė į Sibirą. Kai buvau kokių 4 metukų, mama dar sykį ištekėjo. Patėvį mylėjau kaip tikrą tėvą. Gal kartais pernelyg kritiškai vertinau jo santykius su motina. Supykusi savaitėmis nekalbėdavau. Tada ir jis netardavo nė žodžio – žinojo, kad aš užsispyrusi, ambicinga. Jis niekada manęs nemušė, nebarė. Dažnai jam buvau palankesnė nei mamai. Tikrą tėvą pamačiau būdama 11 metų – man tai buvo svetimas žmogus.
Manau, kad nesutarimų tokiose šeimose kyla dėl asmenybių ypatumų ir genetikos. Mano vyresnysis sūnus vyrui Rolandui yra posūnis. Jis atėjo, kai sūnui buvo pusantrų metukų, jį augino bei mylėjo kaip tikrą sūnų, tačiau berniukui pradėjus bręsti kilo problemų. Mudu su vyru mėginome patarti, štai tada sūnus Rolandui ir atkirto: „Tu man ne tėvas”. Tą etapą skaudžiai išgyvenome, bet aplinka, draugai, mokykla daro savo. Vaiko neįmanoma suformuoti taip, kaip nori. Mačiau, kad sūnus paveldėjo tėvo silpnavališkumą, ir nieko negalėjau padaryti. Dabar sūnus su Rolandu puikiai sutaria, jį gerbia, atsižvelgia į nuomonę. Suaugęs jis suprato, jog būdami griežti mes jam norėjome gero. Manau, jog patėviai ir pamotės laimėtų, būdami liberalių pažiūrų.
Vaikui reikia sukurti intelektualią aplinką be smurto, pykčio ir nedaryti iš jo marionetės. Deja, tai aš supratau tik vaikams užaugus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas – unikalus, todėl mes neturime teisės laužyti asmenybės su jos genetika ir pasąmonėje užsifiksavusia ankstesnių gyvenimų patirtimi. Kita vertus, reikia ir sąmoningų pastangų. Nesinori, kad vaikas užaugtų egoistas, piktas, kerštingas. Todėl jį reikia šviesti ir su juo bendrauti”.
Greta Jansonaitė, žurnalistė:
„Patėvis mano gyvenime atsirado, kai man buvo 2 metukai – per Naujųjų metų šventes mes ėjome prie eglutės, ir tada jis pirmą kartą mane paėmė ant rankų. Jis mane užaugino. Kad dabar esu būtent tokia, galiu dėkoti tik jam. Kadaise netgi norėjau pasikeisti pavardę į jo. Aišku, gavusi lupti prisimindavau, kad jis mano patėvis, o ne tėvas. Bet dabar esu už tai dėkinga, nes taip jis „išmušė” norą meluoti. Sulaukusi 16-os, ėmiau maištauti: esu ir jį įžeidusi, ir metusi frazę: „Tu man ne tėvas”, tarsi kozirį, kurį meti, kai esi neteisi ir neturi, ką daugiau pasakyti. Dėl to labai gailiuosi. Kartą jis pasakė, kad, deja, vaikai negali pasirinkti tėvų. Tai yra tiesa. Mano tikrasis tėvas nė karto neatsiuntė nė atviruko, netgi dabar, kai esu žinoma, manęs nesusirado. Tėvas yra ne tas, kuris padarė, o tas, kuris užaugino. Mano patėvis yra konservatyvus žmogus, mudu dažnai ginčijamės, bet visada randame kompromisą. Galiu tik dėkoti Dievui, likimui ir mamai, kad savo gyvenime turiu tokį žmogų”.
