Santuoka

Šiuolaikinėms vestuvėms iškelti reikia tik pinigų, o planavimo rūpesčius prisiima verslininkai. Vestuvių kaina priklauso nuo pageidavimų ir galimybių. Biudžetas žymiai išauga, jei vestuvėse dainuoja žinomi atlikėjai. Keičiasi ir vestuvių organizavimo tradicijos. Vietoje piršlių korimo ir kelių dienų puotų vis populiaresni pobūviai su kitų šalių atributika, plaukimas laivais į jūrą. Švenčių organizatorė Kristina Kaikarienė teigė, kad populiariausios yra amerikietiško tipo vestuvės – vieno vakaro elegantiška šventė. Vis labiau merginos pasiduoda filmų įtakai ir pageidauja, kad tėvai jas lydėtų prie altoriaus. Didėja užstalės. Prieš trejus metus vestuvėse dalyvaudavo apie 30 žmonių. Dabar kviečiama 60-80 svečių. Vaišių kaina vienam svečiui yra nuo šimto litų. Atgimsta archajiškos tradicijos – apeigos su duona ir druska, šeimos židinio įžiebimas, dvyliktos valandos palinkėjimai, senovinio nuometo įrišimas. Gražėja mergvakariai – kasų pynimas, šeimos moterų susibūrimas. Pačią svarbiausią vietą jungtuvėse užima apeigos bažnyčioje. Bažnyčioms aukojama iki 300 litų. Dar 200-300 litų gali kainuoti specialus bažnyčios puošimas. Bendrovės „Serna“ renginių organizatorės Rimos Paukštės teigimu, žmonės nori kuo mažiau tradicijų ir iš vestuvių organizatorių tikisi originalių pasiūlymų. „Stengiuosi sugrįžti prie tikrųjų santykių, kad jaunieji atkreiptų dėmesį į tėvelius, matytų vienas kitą vedybų dieną“, – tikino ji.

Vestuvės nuo seno buvo ypatinga šventė, tad ją apipynė daugybė papročių, tradicijų bei mitų. Juk kiekvienas nori, kad naujoji sąjunga pasisektų ir kad gyvenimas jaunavedžiams būtų saldus kaip medus. Paįvairinus savo vestuves įvairių šalių papročiais bus ne tik smagu, bet gal atneš dar daugiau laimės. Norite pasijusti Anglijos karaliene? Ženkite prie altoriaus gėlėmis išpuoštu taku. Tai – paprotys, simbolizuojantis, jog nuotakos gyvenimas bus tarsi gėlių jūra. Gražus paprotys – einant prie altoriaus jaunavedžiams dovanoti savo motinoms po gėlę. Taip parodoma pagarba ir meilė abejoms šeimoms. Dar viena graži ir prasminga tradicija – uždegti žvakę. Abiejų jaunųjų tėvai uždega po žvakė, o jaunieji nuo jų prisidega savąją žvakę. Šitaip pora parodo savo individualumą bei primena apie naujos šeimos sukūrimą. Kodėl reikia mesti per petį nuotakos puokštę? Juk norite, kad per jūsų vestuves būtų laimingi ir kiti. Tam, kas pagaus nuotakos puokštę, laimė bus dosni. Amerikietės ir anglės per vestuves turi turėti kažką seno, kažką naujo, kažką skolinto ir kažką mėlyno. Taip simbolizuojama naujo gyvenimo pradžia, bet ir ryšių palaikymas su senuoju gyvenimu. Austrės nuometus arba plaukus puošia mirtomis – gyvenimo jėgą simbolizuojančiais augalais. Tuo tarpu lietuvės puošiasi rūtų vainikėliais – simbolizuojančiais nekaltybę. Balyje į vestuvių puotas paprastai susirenka daugiau moterų nei vyrų, nes tuo metu vyrai miega – naktį prieš puotą jiems tenka ruošti maistą šventei.

Kaip žinia, musulmoniškoje Turkijoje iki šiol galioja daugpatystės įstatymas. Deja, tik 4-5 procentai tenykščių vyrų gali sau leisti tokią prabangą. Todėl dauguma turkų tenkinasi viena, kartais – dvejomis žmonomis. Jaunikis ir nuotaka iki vestuvių ne tik nepažinojo, bet ir nebūdavo viens kito matę. Būsimasis jaunikis žinodavo tik jaunosios vardą, retkarčiais sutikdavo ją gatvėje, pagal tų šalių tradicijas susisupusią į neperžvelgiamą rūbą. Ypatingai smalsūs jaunikiai tegalėdavo paprašyti kokios moters apžiūrėti jo būsimąją hareme ar pirtyje ir vėliau pasidalinti savo įspūdžiais. Mergina gi savo ruožtu atsargiai pasidomėdavo jaunikio materialine padėtimi ir asmens savybėmis. Kitais aspektais sąjunga vykdavo kaip dalykinis susitarimas, prekybinis sandėris. Turtingi turkai vestuves švęsdavo daug dienų. Tik 8-14-tą vestuvių dieną lūkesčių iškamuotas jaunikis galėdavo išvysti savo žmonos veidą. Šeimos patikėtinė nuimdavo moters veidą dengiantį šydą ir, šnabždėdama palaiminimus, sujungdavo jaunos poros rankas. Žodis “haremlik” (haremas) reiškia moteriškąją namo pusę. Vyriškoji namo pusė vadinosi “selamlik”. Kiekviena turtuolio žmona hareme turėjo nuosavą kambarį – “odą” (odalik) ir tarnus. Pats haremas buvo atskirtas nuo aplinkinio pasaulio stora aukšta siena, o į gatvę išeinantys langai papuošti dailiomis raštuotomis grotomis… Gyvenimas hareme nebuvo labai įvairus.