Kodėl Dievas yra savanaudis?

1. Du klausimai

„Gregai, aš suprantu viską, ką tu sakai, išskyrus tai, kad tavo Dievas yra egocentriškas ir egoistiškas Dievas, visuotiniam savęs aukštinimui naudojantis žmones”. Daug kartų esu girdėjęs taip sakant. Kai mokai krikščioniškų tiesų, kad mestum iššūkį postmodernizmo įsigalėjimui mūsų bažnyčiose ir kultūroje, išgirsti vienaip ar kitaip suformuluotą klausimą: „Kodėl Dievas toks savanaudis?” 

Dažnai man užduoda kitą klausimą. Jis skamba panašiai: „Gregai, kodėl Dievas nenori, kad aš turėčiau _________?” Įrašykite vietoj brūkšnio: gerą namą, puikų darbą, nuostabius vaikus, idealų vyrą, idealią žmoną, puikų automobilį, puikią sveikatą. Tai įprastas klausimas mūsų kultūroje. Aš vadinu tai Barbės religija.

Minutėlei įsivaizduokime mažą mergaitę, kuri auga trokšdama tapti panaši į Barbę. Kada nors ji turės savo Keną. Kada nors įsigys Barbės automobilį. Kada nors turės ir Barbės namą. (Kažin kiek iš jūsų iš tikrųjų turėjote Barbės namą?) „Kada nors, – svajoja ji, – aš būsiu kaip Barbė”. Tačiau vėliau ji išvyksta mokytis į koledžą, vairuoja Fordą Fiestą ir gyvena viena. Tai ją žlugdo. Jos pasaulis ją gniuždo. Kas gali jai suteikti vilties?

Straipsniai 1 reklama

Gerai, tęskime pasakojimą. Vieną dieną ji tampa krikščione. „Pasitikėsiu Jėzumi, kad Jis padarytų mane Barbe!” – ji nusprendžia. Ji pasitikės Dievu, kad Jis atvestų į jos gyvenimą Keną. Ji pasitikės Dievu, kad Jis padėtų jai įsigyti Barbės automobilį. Ji pasitikės Dievu, kad Jis jai duotų Barbės namą tikrovėje. Tiktai Jėzus Kristus gali jai suteikti tokį gyvenimą, apie kokį jį svajoja.

Kodėl Dievas nenori, kad aš turėčiau _________? Kodėl Dievas yra savanaudis? Tai pirmieji klausimai, į kuriuos privalo atsakyti krikščioniška teologija. Jei neatsakysime, visa kita nebesvarbu.

2. Iš tikrųjų tai vienas klausimas

Prieš keletą metų į tokio pobūdžio klausimus aš duodavau klaidingą atsakymą. Manydamas, kad padedu Dievui, Jo ryšiams su visuomene, aš tvirtindavau, kad Dievas yra nesavanaudiškai maloningas. Kai matydavau, kaip mano bendratikiai kenčia dėl nepasiteisinusių vilčių, maniau, jog paguodžiu juos, užtikrindamas: „Esu tikras, kad Dievas duos tau puikią žmoną/vyrą/darbą/ sveikatą kada nors – kai ateis Jo laikas”. Tai tikrai buvo klaidinga. Aš visiškai prasilenkiau su tikrove.

Reikėjo ilgų metų tarnavimo tarp postmodernių jaunų žmonių, kad suvokčiau, jog šie du klausimai iš tikrųjų buvo vienas klausimas. Jie tiesiog pasakyti skirtingais žodžiais. Klausimas, jungiantis tuos du, yra toks:

3. „Kuo tas Dievas save laiko?”

Taip, tai tikroji priežastis. Tai iškilusi Dievo problema. Ką tas Dievas sau mano, galų gale? Mes pasąmonėje galvojame, kad Dievas neturėtų būti toks egocentriškas. Jis turėtų daugiau dalytis. Argi Dievas nelankė vaikų darželio? Kiekvienas žino, jog iš tavęs laukiama, kad pasidalysi.

Atsižvelgiant į tai, pagal žmogiškus standartus normalu manyti, kad Dievas neturėtų būti savanaudis. Mes esame artimos Jam būtybės. Jis turėtų mylėti savo artimą kaip save patį. Jis turėtų laikyti mūsų interesus lygiaverčiais saviesiems. Jo keliai turėtų derintis prie mūsų kelių. Pagaliau juk Dievas yra geras, o savanaudiškumas (žmonėse) yra blogas dalykas. Todėl Dievas turėtų žiūrėti į mus kaip į sau lygius. Tai skamba taip išlaisvinančiai, taip demokratiškai ir taip labai amerikietiškai: beisbolas, obuolių pyragas ir Dievas, kuris dalijasi. Teiginys, kad Dievas yra teisėtai savanaudis, tiesiog erzina Amerikos krikščionis.

4. Dievas leidžiasi išbandomas

Tačiau prieš eidami toliau išsiaiškinkime. Sakykime, kad tęsiame ir paduodame Visagalį į teismą dėl Jo nusižengimų. Paskambiname į Vašingtoną, įtraukiame teisėtvarką, surenkame pulką teisininkų ir pateikiame savo kaltinimus Dievui.

TEISMAS
TEISIAMASIS: Dievas
UŽSIĖMIMAS: Kūrėjas
ADRESAS: Visur, konkrečiau – „Dangus”
KALTINIMAS: Savanaudiškumas
Kaltintojai įneša šūsnis kaltinimų, sukrauna juos ant pakylos. Patys rimčiausi iš jų paimti iš paties Kaltinamojo knygos. Tarp įkalčių yra tokie:

1. Pragaras, jo kančios. Milijardai kentės ten, o Kaltinamasis sako, kad Jis padarys tai, „parodydamas savo rūstybę”.

2. Nepakantumas nekrikščioniškoms religijoms. Jis vadina jas stabmeldyste ir sako, kad nubaus jas (1 Kor 6,9–10).

3. Nepakantumas daugeliui poelgių, kurie žmonėms patinka (Iš 20).

4. Primygtinis reikalavimas, kad žmonės visą laiką sutelktų visą dėmesį į Kaltinamąjį. Nepakantumas tiems, kurie daro kitaip (1 Kor 10,31).

Savo pastebėjimuose kaltintojas nurodo, kaip Kaltinamasis sudegino mirtinai du jaunus vyrus, Nadabą ir Abihuvą (Kun 10,1–7). Be to, Kaltinamasis nubaudė mirtimi vyrą, vardu Uza už tai, kad šis palietė Kaltinamojo Sandoros Skrynią, nuoširdžiai stengdamasis prilaikyti ją, kad ji nenukristų nuo savo vežimo (2 Sam 6,6–8). Vienu atveju Kaltinamasis nužudė visus žmones žemėje, palikdamas gyvus tik aštuonis (Pr 6–8). Jau ne taip seniai Jis atėmė gyvybę sutuoktiniams Ananijui ir Sapfyrai, nors jie paaukojo pinigų Kaltinamojo bažnyčiai (Apd 5,1–11). Kaltinamasis mano, kad Jis svarbesnis už kitus žmones. Jis mano, kad Jo taisyklės yra vienintelės. Jis įsivaizduoja, kad viskas sukasi aplink Jį. Kaltinamasis – atkakliai tvirtina kaltintojas – yra savanaudis.

Kas bus? Visatos Kūrėjas stovi apkaltintas savanaudiškumu, ir visi liudijimai yra sukrauti prieš Jį. Net ir O.J. advokatai nesugebėtų Jo ištraukti. Kaltinamasis žengia prie teisėjo kėdės ir prisipažįsta: „Visiškai kaltas”. (G.J. turi omeny O.J. Simpsono bylą JAV; jis nebuvo nuteistas, nes turėjo sumanius advokatus.)

5. Dievas niekada nebūna Įrankis

Yra viena tiesa, kuri – kartą suvokta – atrakina atnaujintą Dievo supratimą. Vienas aukščiausias troškimas valdo Dievo sąveiką su mumis. Pirmučiausias Dievo rūpestis visame, ką Jis daro, yra pašlovinti save.

Ką? Kuo Dievas save laiko? Savo paties Visatos centru? Taip. Dievas rūpinasi savo garbe. Dievas yra egocentriškas. Kas nors pasakytų – savanaudis. Priimant Jį kaip teisėtai egocentrišką, Jis buvo baisiai dosnus, atiduodamas mums savo Sūnų mūsų išgelbėjimui. Tačiau jeigu mes ką nors tikrai žinome iš Biblijos, tai yra tiesa, kad Dievui nepaprastai rūpi Jo vardo garbė – tiesiog pažvelkite į maldą, kurios Jėzus mus mokė. Prieš prašydami ko nors dėl savęs, mes meldžiame, kad Dievo vardas būtų pagarbintas, kad Dievo karalystė ateitų ir Dievo valia įvyktų (Mt 6,9–13).

Ar tai neteisinga? Man tikrai būtų neteisinga būti egocentriškam, tartum aš būčiau Dievas. Bet kodėl? Todėl, kad aš nesu Dievas. Tačiau Dievas yra Dievas, ir dievybės teisė yra daryti, ką nori. Tai Puodžiaus išimtinė teisė daryti, kas Jam patinka, su savo moliu (Rom 9,21). Pagalvokite apie tai. Jėzus sakė, kad didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis. Dievas nėra nepaklusnus šiam įsakymui. Jis nėra stabmeldys. John Piper rašo: „Labiausiai mylinti Dievą širdis visoje visatoje yra Dievo širdis”.

Maždaug 400-aisiais metais po Kristaus Augustinas gerai paaiškino šį dalyką. Kiekvienas daiktas, aiškino Augustinas, yra arba įrankis, arba tikslas. Įrankiai yra daiktai, kurių tikslas yra ne juose. Pieštukas yra įrankis, kurį naudojame rašymui, tapyba yra įrankis, kuriuo atskleidžiame grožį. Įrankiai iš tikrųjų naudojami kitų tikslams. Dievas vienintelis nėra įrankis, įrodinėjo Augustinas, bet tikslas, kuriam viskas egzistuoja. Visa kita yra priemonės tikslui.

Ką? Net ir žmonės? Ar asmuo yra tik priemonė tikslui, kažkas, kas skirta panaudojimui? Absoliučiai. (Tačiau atvirkščioji šio argumento pusė yra tokia, kad mes turime tikslą, prasmę, vertę ir reikšmingumą, nes esame tikslingai sukurti aukštesniam tikslui nei mes patys.) Kai geriausi septynioliktojo šimtmečio teologai kūrė mokymo priemonę vaikams ir naujiems įtikėjusiems, tai buvo pirmoji tiesa, kurią žmonės turėjo suvokti. Pirmasis trumpojo Vestminsterio katekizmo klausimas skamba: „Kokia yra svarbiausia žmogaus paskirtis?” Tai yra koks mūsų tikslas? Kodėl mes esame čia? Kodėl Dievas mus padarė? Koks atsakymas? „Žmogaus svarbiausia paskirtis yra pašlovinti Dievą ir džiaugtis Juo amžinai.” Nesuprantant šito, niekas Šventajame Rašte negali būti suvokta teisingai. Be šito Dievas tampa įnagiu, kuriuo mes manipuliuojame, kad gautume, ko norime (išgelbėjimą, asmenišką ramybę, prabangą – bet ką).

6. Mirtis Barbės religijai

Tai teologija pradedantiesiems. Dievas yra teisėtai egocentriškas. Todėl yra vienas dalykas, kurio neturime niekada daryti. Neturime niekada laikyti Dievo priemone kokiam nors kitam tikslui.

Tai yra didysis Barbės religijos nusikaltimas. Mūsų kultūra tiekia mums vertybes, tikslus ir poreikius. Ji liepia mums būti Barbe, turėti savo Keną, automobilį, namą, sveikatą, viską. Dievas tiktai įsiterpia, kad duotų mums, ko norime. Tai pati pagrindinė stabmeldystės forma – padaryti Dievą priemone pasiekti aukštesnį tikslą, Amerikos svajonę. Jei Dievas iš esmės yra pats aukščiausias, Amerikos svajonė negali amžinai laikyti mūsų savo valdžioje. Francis Schaefferis prieš trisdešimt metų perspėjo, kad asmeniška ramybė ir prabanga tapo Amerikos evangelikalizmo Dievu. Mes negalime suvokti egocentriško Dievo, kol nesame visiškai atsisakę savo susižavėjimo Amerikos svajone. Niekas negali tarnauti abiem – Dievui ir Barbei.

7. Saugumas Dievo savanaudiškume

Tačiau čia yra saugumas – tiktai ne Barbei. Dievo savanaudiškumas yra būtent ta priežastis, dėl kurios galime ieškoti Jo, kad būtume palaiminti. Dovydas ieškojo atleidimo sakydamas: „Dėl savo vardo, Viešpatie, atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė” (Ps 25,11).

O Jėzus mums sako, jog atsakys į mūsų maldas, „kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje” (Jn 14,13). Šventosios Dvasios tarnystė žemėje – pašlovinti Jėzų (Jn 16,14), o Jėzaus sugrįžimo amžių pabaigoje priežastis yra „kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo” (2 Tes 1,10). Visa tai tam, kad Jam valdant žemė būtų kupina Dievo šlovės pažinimo, kaip jūra kupina vandenų (Hab 2,14). Biblijos religija kalba ne tiek apie mūsų religiją, kiek apie Dievo garbę.

Kadangi Dievas yra atsidavęs sau, Jis yra atsidavęs savo sandoros žmonėms, tiems, kurie nešioja Jo vardą. Ir tada, kai Dievas išgelbėja nusidėjėlius iš jų nuodėmių, – o tai yra aukščiausias kilnumo aktas – Dievas atkakliai tvirtina, kad Jis tai daro daugiau dėl savo naudos negu dėl mūsų. „Dėl savęs, savo paties dėlei, kad mano vardas nebūtų paniekintas, dabar tai darau. Savo šlovės neperleisiu kitam!” (Iz 48,11). Dievas tikrai apvalys savo Bažnyčią nuo jos stabų ir mumyse pabaigs savo atpirkimo darbą. Mūsų finansai gali nebūti užtikrinti ateičiai, ir kiekvienas galime mirti sulaukę gilios senatvės, kokių 97 metų, – vargšai, ligoti, vieniši ir kenčiantys. Negaliu niekam garantuoti, kad taip nebus. Bet galiu laiduoti, kad Dievas bus taip pat ištikimas savo vardui rytoj, kaip yra ir šiandien. Dėl Jo pirmapradžio egocentriškumo žinau, kad mūsų likimas Kristuje yra užtikrintas.

Greg Johnson dėsto teologiją ir vadovauja Krikščioniškų studijų centrui Sent Luise (JAV)

Views All Time
Views All Time
1416
Views Today
Views Today
2
Tags:

Vienas komentaras

Komentuoti: Viktorija Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 7 = 3