Ištekantis pro kamino skylę dangaus jūron. Pamažėl pamažėl tirpstantis ir yrantis. Bobų vasarą ištąsantis po laukus irgi pamiškes nematomus vortinklių mezginėlius. Įšaldomas ir užkonservuojamas vyzdžiuose ir ausų šulinėliuose. Mažas didelį vežimą išverčiantis. Einantis apgraibom, lytimas. Neįmanomas nuskandinti užmarštyje. Priverčiantis lipti sienomis. Sprogdinantis iš vidaus. Neauginantis ir nepjaunantis. Negalandantis. Atsisakantis. Neatsakantis. Atsitraukiantis. Atitraukiamas. Trukdantis. Ištraukiamas iš makšties, blizgantis, dviašmenis. Renovacija. Iš burnos virstantis garas. Kaltų ieškojimas. Nukautų skaičius. Liudytojai ir prisiekusieji. Skaistyklos klerkai. Subordinacija. Pelijantis. Kiaušininkystė. Jūsų rajono ir mūsų rajono šundaktariai. Pažliugęs socialinis...
Aš - šuo. Pasiklydęs, neturintis atminties. Pabundu užspeistas kampe. Iš šonų - didelės šiukšliadėžės, priešais mane stovi mašina. Jaučiuosi per mažas, kad ją peršokčiau. Padedu galvą ant žemės ir šliaužiu. Nedrąsiai pakišu galvą po mašinos apačia. Lendu. Keista. Iš tiesų esu toks mažas, kad sugebėjau pralįsti. Baugščiai apsidairau. Keliu, tiesiai į mane eina mergaitė. Ką man daryti? Pažino. Pašaukė vardu - “Pilki, kaip gi tu čia? Pasiklydai? Mažuli, nebijok. Nuvesiu tave pas šeimininką. Einam.” Paklūstu. Seku iš paskos. Ilgai einame pakele. Nieko aplink...
Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale - mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus - viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda - melsva, gaivi. Kai noriu - šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų - juos atneša vėjas mano medžio kamienu - alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo - ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu - tai matomi… Užsimanau...
Aš gyvenu ties Vilija. Kaune. Rytas. Gal šešta valanda ryto. Kambarys pilnas šviesos. Čia net staiga pasidarė ankšta. Tiek daug saulės. Einu Vilijos bulbienojų pakraščiu Vilijon maudytis. Prisimena Mickevičiaus svajonės, kaip gražioji Vilija puola bernelio Nemuno glėbin. Tuo tarpu šia skaisčiąja upe plaukia lietuvininkai sielininkai ir taiko savo sielius prie kranto. Savo malkomis išblaškydami visas maudančiąsias pakrantėje moteris, iššokančias kuri sau krantan. Šviesūs mėsos lipinėliai. Maudos nuplukusiais šonais rudas šuva. Jo draugas ir šeimininkas - žmogus. Jiedu kalbasi lietuviškai. Pavakarys. Niekuomet nemačiau taip...
Nieko doresnio neturėdamas veikti, grįžau į sodžių pažiūrėti, kas ten darosi. Mano draugas, gan žymus filmų režisierius, mane ten palydėjo. Tačiau dabar jam čia niekas nebepatiko. Esą koktu, pilka, nuobodu. Tikri vargai man su juo. Pripratęs sukti savo aparato rankeną, jis kaip ir žaisdavo žmonėmis, užtat jis buvo išdidus. Menininko išdidumu. Klajojome sodžiuje kartu. Pakliuvome į kapines. - Kokia keista, niūri šiandien diena! - vis dainavo mano draugas. Iš tiesų mūsų sodpalaikyje pasitaikė šiandien diena niūri, nuobodi. Nors šiaip jau vasara ir diena...
Vagys įšliaužė į bažnyčią. Tai įvyko ne be didesnių jiems kliūčių ir vargo. Iš pradžių saugiai reikėjo išlaužti bažnyčios langą, nusileisti virve į vargonus, o iš ten, įsikibus vien rankomis į laiptų paramą, nusileisti apačion į bažnyčią, nes pačių laiptų protarpyje buvo dvejos užrakintos durelės, ir jų laužti nebuvo prasmės. Nusileidę žemyn vagys pasijuto atlikę svarbesniąją dalį darbo. Eidami geru papročiu ir prilygdami darbininkams, jie susėdo bobinčiuje ir užsirūkė pypkes. Bažnyčią jie seniai tykojo, buvo kaip ir įvargę; tad verčiau pypkę užrūkyti tokioje...
Tetos Rozalijos atkviesta, Jadvyga važiavo sostapilin, kur turėjo praleisti žiemą. Teta Rozalija, susodinus ją salone, glamonėjo ir sakė: - Tu būk čia kaip namie, tau nieko čia nestokos! Tetos Rozalijos "salonas" buvo apydidelis kambarys, kurio ryškiausiame kampe stovėjo įsenęs fortepijonas, taip iškleręs, kad nebe dantims susopinti pradėjus juo skambinti. Ties fortepijonu stovėjo dažytos palmės, padarytos iš samanų, karnų ir balanų. Pas tetą Jadvyga galėjo praleisti laiką kaip tinkamai. Grįžti namon Jadvyga negalėjo, vienuolyno bijojo. Miestan Jadvyga išeidavo tik pavakariais - ji bijojo miesto...
Galėjo būti taip. Aš priėjau prie lango. Pro langą matėsi ežeras. Vėjo nebuvo. Ežeras nerūpestingai tyvuliavo, o atskiri jo lopiniai buvo visiškai ramūs, todėl vandens telkinys iš dalies galėjo apsimesti veidrodžiu, atspindinčiu kitame krante stūksančius medžius, gal net visą mišką, - nežinau, iš toli sunku suprasti.
Bebras pliaukštelėjo uodega ir ištirpo. Ant tiltelio užsirioglino moteriškė su skalbiniais, gal senutė, gal jauna, koks skirtumas. Kiek pasipliuškeno. Netrukus atėjo kita. Abi prisėdo, ėmė šnekučiuotis. Po to - dar viena. Ir dar. Kompanija užsirūkė. Vis garsėjančias kalbas...
Ką skaitėme, ko klausėmės, kuo tebegyvename? Trimis poezijos tekstais ar moksliniais diskursais? Ir tuo, ir tuo. Tedovanoja man racionalusis mokslininkų dievas, kad nebraižysiu prof. A.J.Greimo semiotinio kvadrato, jau naudojamo ir šiuolaikinių Biblijos egzegetų, mat per bičiulį filosofą esu gavęs šitokį apreiškimą. Girdi, poetai, nors gyvena trumpai, bet amžinai (t.y., intensyviai, iki pranašiškos mirties), turi dovaną (ir lėtinę žaizdą): ką krauju išprakaituota, išmąstyta filosofija logiškai įrodo (jei įrodo...), poetinės nuojautos blykstė akimirksniu nušviečia, užfiksuoja ir vėl uždengia slėpinio šydu....
Kitą dieną Violeta išbėgo dalinti savo Meilės į gatvę. Atsistojo žmonių būryje ir sušuko -“žmonės, aš jus visus labai myliu !”. žmonių juoką palaikė padėka. Nieko bloga neįžvelgė ir keiksmuose. Tie žmonės labai nelaimingi. Jie nemoka džiaugtis. Nemoka dalintis Meile. Tų žmonių jai tiesiog buvo gaila. Todėl dar labiau degė Meile jiems. Juk Meilės jiems reikia daug daugiau nei kitiems. Daug daug Meilės, užgesinančios pyktį ir skausmą širdyje. Pagaliau ji pavargo šūkauti. Meilę reikėjo dalinti kažkaip kitaip. Violeta prisiminė “Meilės Kelio” vadovo žodžius...
