Imperatorius - taip pasakojama - Tau, paskiram žmogui, menkam valdiniui, mažyčiam į toliausius tolius nuo imperatoriškos saulės pabėgusiam šešėliui, būtent Tau imperatorius iš savo mirties patalo pasiuntė žinią. Parsiklupdė jis prie lovos pasiuntinį ir sušnibždėjo jam į ausį žinią; tokia ji jam buvo svarbi, kad liepė pakartoti į ausį. Galvos linktelėjimu jis patvirtino pasakytų žodžių teisingumą. Ir prieš visus savo mirties žiūrovus, - visos trukdančios sienos nugriaunamos, ant plačiai ir aukštai kylančių išorinių laiptų ratu sustoja imperijos didieji, - prieš juos visus jis...
Ir vėl tapau pačiu blogiausiu. Ir vėl ant mano galvos bėda. Galbūt būtų pats laikas susimąstyti? O gal ir ne. Aš – kvailys. Pagaliau supratau. Štai tas įvykis, kuris pakeitė mano jaunatvišką gyvenimą. Bent jau kažkuriam laikui. Jei ne aplinkiniai, aš būčiau ramus. Bet... tik jie neleis man ramiai gyventi. Tik dėl jų aš dabar kentėsiu. Bet kentėti aš mėgstu. O gal ir ne. Štai dabar atsiskleidė dar viena mano pusė. Kvailys ir mažvaikis. Nenoriu tokiu būti, bet taip jau yra. Pasirodo, viskas...
Tamsiaaki birželi, kur vedies girtas priemiesčio obelis,
Jau lariokas nedirba - jau išdžiūvo šlapimo žymė.
O toliau nieko nėr - plaukia gaze didžiulis nekropolis,
Liežuvėliu melsvu kyla meilė, etilo dvynė. Juodas birželis geidulingo meilužio pirštais glostė alpstančias priemiesčio obelis. Bet Uranijai, susigūžusiai ant laiptų, erotika nerūpėjo. Ji užsimerkė ir pabandė sau įteigti, kad ne jos galvoj, o duobėtu asfaltu risčia dribsi keletas raitosios policijos pareigūnų. Atsimerkė. Keliu pradyrino tik Irmutė - ryškiai raudonomis kelnėmis, kalbėdama su savimi. "Policijos niekada nebūna ten, kur jos iš tikrųjų reikia",...
Kaip ir kiekvienas mažas berniukas, taip ir Tomukas norėjo mažo, meilaus šuniuko. Kas gi nenorėtų? Šuo – geriausias žmogaus draugas. Draugų juk niekada nebus per daug. O toks ištikimas draugas, kaip šuo, niekad niekada nesukliudys. Didelis, didelis noras turėti šuniuką spaudė Tomuko širdį. Visi turi, kodėl aš negaliu turėti? Tėti, nupirk man šuniuką… mama, tu nupirk man šuniuką. Nupirkit pagaliau man šuniuką… Noriu, noriu, noriu šuniuko… Tokie įkyrūs verkšlenimai tikriausia kiekvieną išvestų iš proto. Tomuko tėvai – ne išimtis. Jie myli savo sūnų....
Žinau, kad Tamsta neseniai grįžot iš provincijos, ir nuoširdžiausiai tikiuosi, kad dabar Jūs kur kas labiau jaučiate savo vertę ir vietą gyvenime. Kaimo aplinka palanki sveikatai, bet kartais labai mielas ir liguistumas. Jeigu nepasigesit brangiosios burokėlių lysvės ir kruvinąja banga išsiliejusio saulėlydžio virš protėvių girios, vadinasi, Jūs iš esmės sveikas. Bet visgi kaip mes negražiai nusiritome, kaip žemai puolėme, kad švenčiausius dalykus vadiname nesveikais!.. Argi agrarinis jausmas nenusipelnė jokiai kritikai neįkandamo garbinimo?.. Ar jis negali būt toks pat idealus ir nediskutuotinas kaip šviesus...
Jis juda vis tolyn ir tolyn. Žingsniai lėti, tačiau jis labai greitai pranyksta už horizonto. O ten atranda tai, ko tikrai nesitikėjo… Arka… Eina artyn jos ir tikisi, kad perėjęs ją, pereis į geresnį pasaulį, sutiks geresnių žmonių… Sustoti jis negali… o jei būtų sustojęs. Būtų likęs savo svajonėse, būtų džiaugęsis jomis. Bet vien tik į priekį…… tai ne arka…… Tai paprasčiausios klojimo durys. Jo svajonės supliuško kaip muilo burbulas. Bet gal taip ir geriau. Dabar jo galvoje nauja mintis, naujas geismas. Jis...
Roaldo Dobrovenskio (g. 1936 m.) biografinis romanas "Rainis ir jo broliai" parašytas rusiškai, bet Latvijoj pirmiausia išėjo (1999 m.) latviškas jo vertimas. Ir įvertintas jis - kaip vienas ryškiausių tų metų kūrybinių laimėjimų Latvijoje: pelnė jos Ministrų kabineto apdovanojimą. "Jeigu iškiltų būtinybė išrinkti tūkstantmečio žmogų Latvijoje, esu visiškai įsitikinęs, kad jis būtų Rainis", - tvirtina autorius esė "O jūs ar ką nors mylite?", išspausdintoje pirmajame 2000 metų "Karogs" žurnalo numery....
Ar kada nors gyvenime esi parašęs nors vieną laišką? Manau, kad taip… Beveik kiekvienas žmogus nors kartą yra parašęs laišką… Man patinka rašyti. Kodėl? Ogi todėl, kad rašydamas laišką tu nematai žmogaus, tu nematai jo akių. Neprivalai žiūrėti į jį, nors ir labai šlykščius dalykus nori pasakyti… Taip lengviau. Laiškai tavęs nesuvaržo, laiškai padaro tave laisvesnį… Neprivalau žvelgti į tavo pašiepiančią veido išraišką… O jei kas ne taip, paprasčiausiai gali viską nubraukti ir vėl pradėti iš naujo… Taigi ir aš tau rašau laišką....
Ir pagaliau aš namie. Tuštuma. Slegianti tuštuma. Įvirstu į savo kambarį. Baltos sienos ir visiškai tuščias kambarys. Purvinos drėgnos grindys. Vienintelis didelis užrašas ant sienos: "To luobo dažniausiai nekenti, bet nesugebi atsikratyti. Rodos, norėtum būti ir nuoširdus, ir atviras, ir ištikimas sau, o žiūrėk, pakeli ranką arba praveri burną ir pamatai, jog kartoji kažkieno judesį ir žodį. Nenori taip daryti, o vis dėlto darai ir sakai. Tai bene slogiausias mūsų dienų žmogaus jausmas, kuriam iki ašarų sunku išlikti nuoširdžiam, niekada nevaidinti. Ilgainiui vaidinimas...
Giedra rudeninė neilgai tetviroja; viena diena sausa ir saulėta, ant rytojaus išaušta ūkanota ir lynanti; purvynai nieko nebesūsa. Nors saulelė spyktelėjo kokią dieną, bet nieko nedžiovino; šlapi ir šlapi visi pašaliai. Nurudavusios pievos aptvino vandeniu. Pajuodavusios ir išmirkusios dirvos, papūrusios išdraikytais ražais, niūkso surukusios kaip senos bobos. Miškai nuliūdę ir nusiminę barsto po kojų savo pageltusius lapus, nuogą ir rūsčią kaktą stato priešais žiaudraus vėjo. Žolelė pasislėpusi po patalo geltonų lapų. Naminė banda, niekuomi neprisotinta, ėda, šlemščia pageltusią žolę, atvašas ir apipuvusius lapus....
