Politika

Nežinia baigėsi. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė vakar pagaliau pranešė dalyvausianti Lietuvos Prezidento rinkimuose. “Supratau, kad esame visi pasiilgę tiesos ir atsakomybės už savo šalį. Norime visi gyventi be baimės, pasitikėdami savimi, vienas kitu ir rytojumi. Galiu ir noriu skirti savo patirtį, žinias bei gebėjimus tam, kad išguitume šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukurtume kitokią – piliečių Lietuvą, piliečių valstybę”, – savo motyvus paskelbė eurokomisarė. D.Grybauskaitės apsisprendimas bent jau kol kas leidžia manyti, kad per Prezidento rinkimus bus vienas ryškus lyderis, kuriam į kulną mėgins įkąsti daugybė keliomis galvomis menkesnių konkurentų, beveik neturinčių šansų laimėti. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš vakar skambėjusių komentarų, kuriuose buvo galima įžvelgti kitų kandidatų rezignaciją. D.Grybauskaitė vakar leido suprasti norinti būti nepriklausoma kandidatė, kurios rinkėjai nesietų su jokia partija, net su ją paremti besisiūlančiais liberalais ar konservatoriais, kurių patriarchas Vytautas Landsbergis, kiek pasvajojęs apie Prezidento regalijas, taip pat jau linksta paremti eurokomisarę. Ji viliasi, kad parašus surinks ir kitus organizacinius reikalus atliks savanoriai, o už finansinę paramą nereikės atsidėkoti jokiai verslo grupei. Kitaip tariant, D.Grybauskaitė Prezidento posto siekti nusprendė eidama dabartinio šalies vadovo Valdo Adamkaus pramintu keliu.

Pozityviai nuteikė praėjusi savaitė, kuomet ilgametė populiariausia Lietuvos politikė Dalia Grybauskaitė (toliau – DG) nutarė, kad atėjo laikas sugrįžti į gimtinės politinę areną. Pirmieji žingsniai solidūs ir įdomūs, bet šiek tiek per daug masėms nukreiptos populistinės retorikos apie naujus vėjus, skersvėjus ir oligarchų medžioklę. Aišku, kandidatė yra teisi manydama, jog jos populiarumas žmonių tarpe yra sąlygotas visuomenės neigiamo požiurio į “valdžios vyrus” ir jų partijas. Manau, ji neteisi manydama, kad jos atsiribojimas nuo tų blogųjų “dėdžių” gali tęstis visą kelią iki pat Daukanto aikštės. Jei kandidatė siekia tapti nepriklausomybės įsikūnijimu visos rinkiminės kampanijos metu, tai jos komunikacinis pasirinkimas, tačiau realybė gali padiktuoti kitokias sąlygas. Jeigu būsima Prezidentė norės būti aktyvia politinio proceso dalyve, jai reikės ne tik burti konsensusą viešoje erdvėje, bet dažnai rinkti daugumą Seimo salėje. Gal būt nereikia per daug reikalauti, oficiali kampanija dar neprasidėjo, juolab DG pozicijų kontūrai tik pradeda ryškėti. Politikė pasisako už pragmatišką ir šalies interesų sąlygotą užsienio politiką, už telkiančią politinę kultūrą bei valdžią, atsakančią į visuomenės poreikius. Žinoma, tai tik kandidatės piršimosi dienos, tad tokio pobūdžio pasisakymai TV laidoje FORUMAS paliks klausimą, “tad kokia gi ta Dalia Grybauskaitė?”.

Jums tokių klausimų nekylą? Man kyla….. Per diena sutinku krūvas žmonių, nuoširdžiai ketinančių už ją balsuot. Dar daugiau tokių reiškiasi mass media priemonėse. Visi ją remia, visi ja džiaugiasi, visi iš jos labai daug tikisi. KODĖL? Nesu joks panelės Grybauskaitės priešas (bėja tokį esu sutikęs tik vieną !), bet tikrai nesuvokiu jos fenomeno. Dažniausiai mano girdimas argumentas yra – “ji protinga“. Neabejotinai reikalinga savybė prezidentui, tačiau ar to užtenka ir svarbiausia, iš kur jie žino, kad ji protinga? Į tai man nieks negali atsakyt. Nors tikrai aktyviai domiuosi politika, niekad nesu girdėjęs jokios neaprėpiama išmintimi ir įžvalga trykštančios panelės Grybauskaitės kalbos. Daug kartų girdėjau gan griežtą pasakymą, kad esame šūduose iki ausų (kiba iki tol to nieks nežinojo). Dabar ji jau kalba, kad mus iš ten išves. Na bent iki juosmens. KAIP? Nieks negali atsakyt. Net ji pati (bent kol kas). Rečiau girdimas, bet vis dar pasitaikantis argumentas – “ji ne iš dabartinio, supuvusio politikos elito“. Tuomet, kaip ji galėjo tris metus išdirbt finansų ministre, kartu su AMB? Ir kodėl man žiūrint į ją visuomet fone, tarsi kokia aura, išryškėja ta stambi fizionomija….. Na gal čia mano problemos. Bet kodėl tada tas elitas taip draugiškai ją remia? Šią savybę mažai kas identifikuoja, bet man regis tai daro didel įtaką žmonių požiūriui. OK, aišku tai sveikintina savybė, bet……

Tai įvyko. Pagrindinis šių metų prezidento rinkimų kampanijos tyzeris (anot Dansu.lt) išsirišo – Grybauskaitė eina. Jau pasipylė lavina prognozių, spėlionių ir analizių (man patiko Liutauro mintys), tad aš irgi keletu savo pamąstymų pasidalinsiu. Įdomiausias ir jau šiek tiek dirbtinis (kampanijai sumeistrautas) įvaizdžio elementas – pasiaukojančios šaliai patriotės aureolė. Netgi su tam tikru lyriniu prieskoniu, kuris šiaip jau Grybauskaitei iki šiol nebuvo būdingas. Tačiau su įvaizdžio ekspertais akivaizdžiai konsultuotasi, o pastarieji žino, kad be lyrinių nukrypimų ir emocijų rinkimų nelaimėsi (prisiminkit kaip kilo kietosios H.Clinton reitingai, kai ji apsiašarojo prieš TV kameras). Todėl, prognozuoju, kad mesianistinė komunikacijos linija bus stipri: ji paliko klestintį Briuselį, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Visgi didžioji kampanijos intriga yra tie skeletai spintoje. Etatinis kandidatas Pilvelis, kuriam prezidento rinkimai turbūt yra savotiškas hobis, vienu tokiu jau pradėjo mosikuoti, gudriai merkdamas akį ir aiškindamas, kad pakalbės su Dalia ir ji persigalvos (gi katalikiškam krašte gyvenam, anot jo). Bet Pilvelis nesupranta, jog ne jis vienas čia toks gudrus. Aš net neabejoju, kad su Vakarietiška politine kultūra jau gerokai apsitrynusi Grybauskaitė, neblogai suvokia ir visus atviro rinkiminio proceso niuansus. Todėl atliko namų darbus ir su įvaizdžio konsultantais pakalbėjo apie viską.

Tai kas vyko ir kažkuria prasme vis dar tebevyksta JAV, įgavo Obamamanijos pavadinimą. Visos visuomenės grupės įsitraukė į šį spektaklį, o Obamos garbinimo virusas išplito visame pasaulyje. Dabar jau nebelieka abejonių, kad didžiausią įtaką tam turėjo iki smulkmenų nušlifuota Baracko kalba, kurios turinyje nesunku atrasti geriausių visų laikų politinės scenos oratorių frazių (M.L.Kingo, W.Churchillo), bei tobula viešųjų ryšių sistema, formuota atsižvelgiant į geriausius komercinius analogus. Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Pačia aktualiausia rinkiminės kampanijos tema tapo ekonominio collapse‘o grėsmė, o Obama, kalbėdamas PAPRASTAM piliečiui ilgainiui įdiegė mintį yes, we can. Deja, šis mesijas greičiausiai net nepriartės prie žadėto ekonominio stabilumo, ir šią nuojautą tik dar labiau sustiprina pastarųjų dienų pranešimai apie virtines bankrotų, beviltiškai atsakančių Obamai: no, we can’t. Lietuva nėra kitokia, mūsų ekonominė situacija tokia pat dramatiška, ir tokios pačios viltys yra siejamos su naujuoju šalies vadovu. Beveik neabejoju, jog išvysime net ir tam tikras Grybauskamanijos simbolius. Visgi, viltis, kad Dalia išspręs visas šiandien šalį kamuojančias problemas, nuo besitraukiančių investicijų ir finansų rinkos nelikvidumo iki neefektyvios mokesčių sistemos ir korupcijos, yra mažų mažiausia nepagrįsta. Kai kurios problemos tiesiog per daug globalios, kitoms ji neturės konstitucinių galių. Susižavėjimas Obama po truputį slūgsta.